Pagal CK 6.256 str. 2 d. netinkamai įvykdęs sutartinę prievolę asmuo privalo atlyginti kitai šaliai patirtus nuostolius, o pagal CK 6.256 str. 4 d. įmonė atsako visais atvejais, jei neįrodo nenugalimos jėgos.
Pagal CK 6.667 str. 1 d. reikalavimams dėl atliktų darbų trūkumų taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 23 str. 2 d. į ginčus nagrinėjančią instituciją vartotojas gali kreiptis ne vėliau kaip per vienus metus nuo kreipimosi į paslaugų teikėjo.
Estų serviso „GarazTervis OÜ“ atveju teisinė padėtis nesibaigia Komisijos sprendimu — įmonei gresia pareiga mokėti 1677,84 euro kompensaciją, o ginčą dar galima perkelti į apygardos teismą, kur būtų vertinamos tos pačios rangos sutarties normos. Tiksli teisinė problema: ar remonto įmonė atsako už atsarginės dalies defektą ir netinkamą pakaitinį variklį, kai klientas su ja sudarė vartojimo rangos sutartį. Tai sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 6.644 straipsnį (rangos sutarties samprata), CK 6.665 straipsnį (rangovo atsakomybė už netinkamos kokybės darbą) ir CK 6.256 straipsnį (sutartinės atsakomybės pagrindas), o procedūrinė pusė — pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 23 straipsnį.
Pagal CK 6.644 str. 1 d. rangovas atlieka darbą savo rizika ir privalo perduoti rezultatą, tinkamą naudoti pagal paskirtį. Šiuo atveju serviso pareigos iš to išplaukia taip: - įsigyti ir sumontuoti automobiliui tinkamą, reikalavimus atitinkančią atsarginę dalį — Komisijos vertinimu, gamintojo dalies defektas serviso neatleidžia, nes kliento sutartis yra su įmone, o ne su dalies gamintoju;
„GarazTervis OÜ“ praktinės pasekmės: - mokėti klientui 1677,84 euro: 293 EUR už diržo keitimą, 165 EUR už starterio darbus, 110 EUR už „Carzone OÜ“ diagnostiką ir 1109,84 EUR už variklio veikimo atkūrimą;
Pagal BPK 370 straipsnio 1 dalį kasacinis skundas įsiteisėjusį nuosprendį leidžiama apskųsti per tris mėnesius nuo įsiteisėjimo dienos, o subendrinta bausmė pagal BK 64 straipsnio 4 dalį negali viršyti dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo.
Skundo priėmimas pagal BPK 372 straipsnio 3 dalį nereiškia vykdymo sustabdymo — sustabdymas yra atskiras teismo sprendimas, šiuo atveju atmestas.
R. Jakščiui laisvės atėmimo bausmė nuo šiandien vykdoma realiai — LAT priėmė kasacinį skundą, bet atmetė prašymą sustabdyti nuosprendžio vykdymą iki kasacinio nagrinėjimo pabaigos. Teisinė padėtis nuteistojo taigi tokia: jis yra įkalinimo įstaigoje, o kasacinis skundas LAT tęsia procesą, kuris gali baigtis tik nuosprendžio panaikinimu, keitimu arba skundo atmetimu. Tikslus teisinis klausimas: ar LAT, gavęs kasacinį skundą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 372 straipsnį, turi teisę ir prievolę stabdyti įsiteisėjusio apeliacinės instancijos nuosprendžio vykdymą — tai sprendžiama pagal BPK 369 straipsnį ir BPK 370 straipsnį.
Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį įsiteisėjęs nuosprendis apskundžiamas kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba padaryta esminių procesinių pažeidimų; esminiais laikomi pažeidimai, dėl kurių suvaržytos kaltinamojo teisės ar sukliudę priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 3 d.). R. Jakščio kasacinis skundas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo rugpjūčio 18 d. nuosprendį, tačiau skundo priėmimas pagal BPK 372 straipsnio 3 dalį — atrankos kolegijos sprendimas — nereiškia vykdymo sustabdymo; sustabdymas yra atskiras teismo vertinimas, ir šiuo atveju jis atmestas. Svarbi kontekstinė aplinkybė — Konstitucinio Teismo birželio nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Bausmių vykdymo kodekso nuostata, draudžianti lygtinį paleidimą asmenims, nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui, prieštarauja konstituciniam valstybės principui; būtent šis sprendimas lėmė, kad R. Jakštis tapo pirmuoju tokiu nuteistuoju, kuriam pritaikytas lygtinis paleidimas. Tačiau šis lygtinis paleidimas buvo taikytas ankstesnio nuosprendžio atžvilgiu — dabar vykdoma nauja, dėl nepilnamečių tvirkinimo įsiteisėjusi bausmė, ir pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 64 straipsnį bausmės, kai neatlikus bausmės padaroma nauja nusikalstama veika, gali būti subendrintos, o subendrinta bausmė negali viršyti dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo (BK 64 str. 4 d.).
Praktiškai nuteistojo padėtis priklauso nuo dviejų procesų. Pirmasis — kasacinis nagrinėjimas: LAT gali panaikinti apeliacinės instancijos nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, keisti nuosprendį arba atmesti skundą; esminio pažeidimo pagrindu nuosprendis panaikinamas pagal BPK 329 straipsnį. Antrasis — bausmių vykdymas: bausmė atliekama realiai, o jeigu kasaciniu nuosprendžiu bausmės dydis keisis, gali kilti klausimas dėl jos suderinimo su jau atlikta dalimi. Nuteistajam reikšmingos ir baudžiamojo poveikio priemonės pagal BK 67 straipsnį: po KT nutarimo jam pritaikytas lygtinis paleidimas su draudimų rinkiniu, kurių pažeidimas grąžina į įkalinimo įstaigą — ir šis mechanizmas praktiškai jau pasireiškė. Nukentėjusiesiems ir visuomenei svarbu, kad pagal BK 68-1 straipsnio 4 dalį teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti veikla gali būti atimama nuo trejų iki septynerių metų už XXXIII skyriaus nusikaltimus, o pagal BK 67 straipsnio 2 dalies 8 punktą gali būti skiriamas įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir nesiartinti prie jo. Sekimo taškas: laukiama LAT atrankos kolegijos ir vėliau trijų teisėjų kolegijos sprendimo dėl kasacinio skundo nagrinėjimo esmės.
Pagal Nepilnamečių apsaugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją internete leidžiama skleisti tik naudojant technines priemones — amžiaus patikrinimą, tėvų kontrolės ar turinio filtravimo sistemas.
Pagal BK 13 straipsnio 3 dalį asmeniui, kuriam nėra 14 metų, gali būti taikomos tik auklėjamojo poveikio priemonės, o ne baudžiamoji atsakomybė.
Po Marijampolės incidento Vyriausybė ir Prezidentūra svarsto ne naują baudžiamąjį įstatymą, o atsakomybės perkėlimą į platformas, kuriančias „įtraukiantį dizainą ir turinį“. Teisinis klausimas, kuris bus sprendžiamas, yra toks: kokios pareigos ir atsakomybės gali būti nustatytos platformoms dėl nepilnamečių amžiaus ribojimo, ir ar tam pakanka esamų normų — Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 7 straipsnio, Visuomenės informavimo įstatymo 17 straipsnio ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 28 straipsnio. Antrasis klausimas — ar ankstinti baudžiamąją atsakomybę nepilnamečiams, kurį dabar riboja Baudžiamojo kodekso 13 straipsnis. Trečiasis — ar tėvams įvesti administracinę atsakomybę, kuri būtų taikoma pagal Administracinių nusižengimų kodekso 23 straipsnyje nustatytas nuobaudų rūšis.
Esama sistema jau dabar pareiga grįsta platformų pusėje. Pagal Nepilnamečių apsaugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją draudžiama tiesiogiai skleisti nepilnamečiams; internete tai leidžiama tik naudojant technines priemones — amžiaus patikrinimą, tėvų kontrolės ar turinio filtravimo sistemas. Vyriausybės nutarimu patvirtintame Žymėjimo ir skleidimo tvarkos apraše nustatyti trys indeksai: „N-7“, „N-14“ ir „S“ — būtent ši amžiaus gradacija techniškai atitinka tai, apie ką kalba ministrė, cituodama Europos Komisijos „Kids Act“ struktūrą. Priežiūros institucija jau yra: pagal įstatymo 9 straipsnio 2 dalį Inspektorius prižiūri įstatymo įgyvendinimą, nagrinėja skundus ir turi teisę įspėti rengėjus bei skleidėjus dėl pažeidimų. Už Aprašo nuostatų pažeidimus pagal jo 41–1 punktą taikoma Administracinių nusižengimų kodekse nustatyta atsakomybė, o jos ribas lemia ANK 23 straipsnis. Vaikų pačių atsakomybės klausimas sprendžiamas per BK 13 straipsnio 3 dalį: asmeniui, kuriam nėra 14 metų, gali būti taikomos tik auklėjamojo poveikio priemonės. Ministrės pozicija, kad ankstesnė baudžiamoji atsakomybė ir resocializacijos centrai „neišugdo geresnio piliečio“, praktiškai reiškia, kad BK 13 straipsnio amžiaus ribos kol kas keičiamos nebus. Tėvų administracinės atsakomybės klausimas liko atviras — jį aptars Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Vaiko teisių apsaugos kontrolierius. Atskirai vertintina Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 28 straipsnio 2 dalis, kuri draudžia vaikui kurti, talpinti ir platinti internete savo ir kitų vaikų seksualinio pobūdžio atvaizdus bei patyčių ir smurto vaizdus. Smurto įrašo platinimas socialiniuose tinkluose gali būti vertinamas ir pagal Nepilnamečių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 punktą.
Platformoms reali rizika yra pareigos įdiegti amžiaus patikrinimo ir filtravimo sistemas pagal 7 straipsnį bei Inspektoriaus įspėjimai ir administracinė atsakomybė pagal Aprašo 41–1 punktą. Jei Lietuva palaikys ES „Kids Act“ kryptį, amžiaus ribojimo taisyklės taps vieningos visoje Sąjungoje. Tėvams ir nepilnamečiams sankcijų kol kas nenumatyta. Mokyklose nuo rugsėjo veikia tarybų patvirtintos telefonų naudojimo taisykles, o centralizuoto draudimo klausimas grįžo į darbotvarkę. Sekimo taškas: tęsiama diskusija su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Vaiko teisių apsaugos kontrolieriumi dėl nepilnamečių atsakomybės.
Pagal BK 148-1 straipsnio 1 dalį sistemingas persekiojimas prieš aiškiai išreikštą valią, padaręs neigiamą poveikį nukentėjusiojo socialiniam gyvenimui ar emocinei būsenai, yra baudžiamasis nusižengimas, baudžiamas viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu ar areštu.
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje „artima aplinka“ apima ir asmenis, tik praeityje siekus santuokiniais ar partnerystės ryšiais, todėl išsiskyrimas neišveda buvusio partnerio iš šio įstatymo apsaugos srities.
Asmenims, kurie po išsiskyrimo sistemingai baugina buvusį partnerį, riboja jo savarankiškumą ar manipuliuoja vaikais, gresia ne tik šeimos bylose vertinamas „konfliktas“, bet ir baudžiamoji atsakomybė bei specialios apsaugos priemonės pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą. Esminis teisinis klausimas šioje situacijoje – ar konkretus elgesys sudaro smurtą artimoje aplinkoje pagal šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, ir ar jis atitinka BK 148-1 straipsnio „neteisėto žmogaus persekiojimo“ požymius. Svarbi detalė: 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžta „artima aplinka“ apima ir asmenis, tik praeityje siekus santuokiniais ar partnerystės ryšiais, todėl išsiskyrimas pats savaime neišveda buvusio partnerio iš įstatymo apsaugos srities. Pavienis emocingas elgesys ar abipusiai kaltinimai dar nesudaro persekiojimo sudėties – BK 148-1 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad persekiojimas būtų sistemingas, neturėtų teisėto pagrindo ir vyktų prieš aiškiai išreikštą nukentėjusiojo valią.
Vertinant elgesio visumą, taikytinos kelios normos priklausomai nuo veikų pobūdžio:
Nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius, taikomos apsaugos nuo smurto artimo aplinkoje įstatymo 1 straipsnyje numatytos priemonės – nedelsiant reaguoti į grėsmę, taikyti prevencijos ir apsaugos priemones, teikti specializuotą kompleksinę pagalbą. Jeigu byla baigiasi atleidimu nuo atsakomybės ar bausmės arba lygtiniu paleidimu, teismas pagal BK 67 straipsnio 2 dalį gali skirti baudžiamojo poveikio priemones: įpareigojimą gyventi skyrium ir nesiartinti prie nukentėjusiojo nustatytu atstumu (8 p.), dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose (9 p.), taip pat turto konfiskavimą pagal BK 72 straipsnį, kai turtas yra uždraustos veikos įrankis, priemonė ar iš jos gautas rezultatas. Šios priemonės praktiškai reikšmingiausios ten, kur smurtas pasireiškia ne fiziniais veiksmais, o kontrolės modeliu – teisinėmis procedūromis, ekonominiu spaudimu, manipuliavimu vaikais, nes būtent draudimas artintis ir programos nutraukia pasikartojančio kontakto galimybę.
Buvusiam partneriui, kurio elgesys sudaro sistemingo persekiojimo modelį, realiausia rizika – baudžiamasis nusižengimas pagal BK 148-1 straipsnį ir apsaugos orderis, ribojantis kontaktą su buvusiu partneriu ir vaikais. Nukentėjusiajai pusei praktiškai svarbu fiksuoti elgesio seką (grasinimus, priverstinius kontaktus, ekonominių ir teisinių procedūrų panaudojimą kontrolei), nes skundas ar prokuroro reikalavimas yra sąlyga baudžiamajam persekiojimui pagal minėtas normas. Šeimos teisės procese šių veikų nustatymas lemia bendravimo su vaikais tvarką ir tiesioginio šalių kontakto ribojimą – konfliktas nebebus automatiškai vertinamas kaip abipusis.
Pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį už 3 dalyje numatytus nusižengimus gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vieno iki trijų mėnesių.
Pagal ANK 33 straipsnio 1 dalį surašant administracinį nurodymą asmeniui siūloma sumokėti pusę minimalios baudos, o pakartotinio nusižengimo atveju – minimalią baudą.
Vairuotojui, telefonu pasinaudojusiam laukiant prie raudono šviesoforo, gresia bauda pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį – nuo 60 iki 90 eurų, o papildomai pagal 8 dalį gali būti atimta teisė vairuoti nuo vieno iki trijų mėnesių. Esminė teisinė problema – ar automobilis, stovintis prie šviesoforo ar spūstyje, laikomas „stovinčiu“: pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 79 dalį stovėjimas yra sustabdymas ilgesniam laikui negu reikia keleiviams įlipti ar išlipti, todėl laukimas eilėje važiuojamojoje dalyje stovėjimu nelaikomas ir draudimas taikomas visu pajėgumu. Tikslingas klausimas – kaip taikyti KET 20 punktą ir Įstatymo 13 straipsnio 13 dalį (pagal Įstatymo Nr. VIII-2043 pakeitimo įstatymo 4 straipsnį) vairuotojui, kuris telefono ekrane liečia tik tada, kai transporto priemonė eisme nejudą.
KET 20 punktas draudžia naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis, kol transporto priemonė dalyvauja viešajame eisme, išskyrus valdymą per laisvų rankų įrangą pritvirtintame specialiame laikiklyje ar transporto priemonės įrangą. Išimtis galioja tik tada, kai transporto priemonė stovi, tačiau šviesoforas ar spūstis įstatyme atskiros išimties nesudaro – automobilis važiuojamojoje dalyje tebedalyvauja eisme. Pareigos pagal Įstatymo 12 straipsnį papildo draudimą: vairuotojas privalo laikytis atsargumo priemonių, o KET 20 punktas antra dalis reikalauja vengti bet kokių su vairavimu nesusijusių veiksmų – net ir įtvirtinto telefono ilg vesti žinutes. Nustatytas nusižengimas kvalifikuojamas pagal ANK 417 str. 3 d. (draudimo naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis nesilaikymas), bauda – 60–90 eurų. Nėra pateiktų teismų praktikos šaltinių, todėl precedento vertinimas neįmanomas.
Užfiksuotas pažeidimas vairuotojui kainuos 60–90 eurų baudą pagal ANK 417 str. 3 d.; atsižvelgiant į ANK 33 str. 1 d., surašant nurodymą gali būti siūloma sumokėti pusė minimalios baudos (jei pakartotinis – minimali).