Pagal BK 66 straipsnio 2 dalį viena suėmimo diena prilyginama vienai arešto parai, todėl 60 parų areštas laikomas atliktu suėmimo laikotarpiu nuo rugpjūčio.
Pagal BK 241 straipsnio 1 dalį sulaikytas ar suimtas asmuo, pabėgęs iš laikymo vietos, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
I. Toubaliui skirta 60 parų arešto bausmė praktiškai jau atlikta: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamajo kodekso (BK) 66 straipsnio 1 dalį teismas privalo suėmimą įskaityti į paskirtą bausmę, o BK 66 straipsnio 2 dalis vieną suėmimo dieną prilygina vienai arešto parai. Vyras suimtas nuo rugpjūčio, tad iki spalio pabaigos nuosprendžio vykdyti nebėra ko — bausmės vykdymo klausimas užsidaro savaime. Realesnė jo teisinė padėtis formuojasi ne baudžiamojai, o dviejose kitose plotmėse: ikiteisminiame tyrime dėl pabėgimo ir migracijos srityje, nes jis neturi galiojančio leidimo gyventi Lietuvoje ar kitoje ES valstybėje. Tikslus klausimas — kokios atsakomybės gali atsirasti už pabėgimą iš teismo (BK 241 straipsnio 1 dalis: sulaikytas ar suimtas asmuo, pabėgęs iš laikymo vietos, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų) ir kokios migracijos pasekmės kyla neteisėtai ES teritorijoje esančiam trečiųjų šalių piliečiui pagal Įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties.
Pagrindinė vagystės byla kvalifikuota teisingai pagal BK 178 straipsnio 3 dalį — įsibrovimas į patalpą (į parduotuvę Šeškinėje, atrakintas kasos aparatas, pagrobta 1,7 tūkst. eurų); šios dalies sankcija leidžia skirti areštą, o įrodžius „didelės vertės“ požymį būtų taikytas tas pats straipsnis su laisvės atėmimu iki šešerių metų. Vagystės skundžiamumas čia nesvarbus — BK 178 straipsnio 6 dalyje privataus kaltinimo tvarka taikoma tik 1 ir 5 dalims, o 3 dalimi pradėtas persekiojimas nuo prokuroro. Dėl laidavimo teismas vertino du kriterijus: galimą laiduotojos (merginos, su kuria kaltinamasis konfliktuoja) įtakos ribotumą ir paties asmens pareiškimą, kad pasibaigus bylai ketina išvykti į Prancūziją, — tai pagrindė abejones dėl laiduotojos galios užtikrinti asmens dalyvavimą procese. Dėl pabėgimo spalio 13 d. iš teismo kiemo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 241 straipsnį. Atskirai vertintini net sumokėtos devynios baudos už Kelių eismo taisyklių pažeidimus: jos, žinant asmens deklaravusį ketinimą išvykti, realiai gali virsti priverstiniu išieškojimu arba, neatsiėmus, — pagrindu migracijos sprendimuose vertinti asmens viešosios tvarkos pažeidimus. Migracijos horizontalėje taikytinas Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas: užsienietis, kurio buvimas gresia viešajai tvarkai, išsiunčiamas iš Lietuvos; 2 punktu pagrįstas išsiuntimas taikytinas ir tada, kai jis „neteisėtai atvyko ar neteisėtai joje yra“ — tai atitinka faktą, jog jis šiandien neturi galiojančio leidimo gyventi nė vienoje ES valstybėje.
Vagystės nuosprendis šioms šalims praktiškai baigtas: bausmė laikoma atlikta, nukentėjusios parduotuvės turtinės žalos civilinio ieškinio klausimas pateiktoje žinioje neaptariamas. Kitos realios pasekmės:
Sekimo taškas: artimiausiu metu laukti procesinio sprendimo dėl pabėgimo tyrimo baigimo ir migracijos institucijų sprendimo dėl išsiuntimo.
Reguliavimą inicijavo įstatymo projektų rengėjai (Seimo nariai), siekdami sušvelninti pernelyg plačias baudžiamojo kodekso recidyvisto statuso taikymo taisykles. Jie kritikavo, kad recidyvas konstatuojamas net esama atsitiktiniams, tarpusavyje nesusijusiems ar privilegijuotiems nusikaltimams, bei kad nepilnamečių padaryti nusikaltimai sistemiškai prieštarauja BK 27 straipsnio 4 daliai. Pagrindiniai siūlymai – neįskaityti teistumo už nusikaltimus, padarytus iki 18 metų, leisti recidyvistui taikyti atleidimą nuo atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju ir panaikinti griežtą specialiąją bausmės skyrimo taisyklę recidyvistams.
važiavimas šaligatviu šiandien kainuoja ne iki 1,8 tūkst. eurų, o baudą nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį.
bauda pagal ANK 675 str. 2 d. turi būti sumokėta ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų, o esant materialiniam neįmanomumui galima prašyti išdėstyti mokėjimą iki dvejų metų.
Šios žinios teisiškai reikšmingiausias elementas — susisiekimo ministro siūlymas griežtinti elektrinių paspirtukų naudojimo taisykles, nes šiuo metu galiojančios normos leidžia taikyti tik bendrąasias Kelių eismo taisyklių pažeidimų sankcijas, o ne specialią režimą. Kol įstatymo pakeitimų nėra, paspirtukų vairuotojams taikomos bendrosios Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau — ANK) nuostatos: važiavimas šaligatviu šiandien kainuoja ne iki 1,8 tūkst. Tikslus teisinis klausimas, kurį spręs įstatymų leidėjas, — ar naujos specialiosios normos (amžiaus cenzas, registracija, kursai) pakeis dabartinę atsakomybės struktūrą, o jei keičia — ar didesnės baudos atitiks panašių pažeidimų rrėžius kitose ANK nuostatose.
Esama teisinė padėtis paspirtukų vairuotojams atrodytų taip: - važiavimas šaligatviu, veja ar pėsčiųjų (dviračių) taku pagal ANK 417 str. 1 d. — bauda nuo 30 iki 90 eurų;
Realiausios tolesnės eigos kryptys: - jei įstatymo pakeitimų projektas įgyvendins ministro siūlymus, atsiras nauja specialioji ANK norma arba kitų įstatymų pakeitimai, nustatantys amžiaus ceną, registracijos prievolę ir didesnes baudas; iki tol galios dabartinės 30–90 eurų baudos pagal ANK 417 str. 1 d.;
Pagal BK 7 straipsnį asmenys atsako pagal Lietuvos kodeksą nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta, kai padaro nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (99–113¹ straipsniai).
BK 9 straipsnio 4 dalis nustato, kad prieglobstį ar laikinąją apsaugą gavę asmenys už 7 straipsnyje numatytus nusikaltimus baudžiami ir užsienio valstybėms išduodami.
JT ekspertų išvada, kad Rusijos atakos prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą sudaro nusikaltimus žmoniškumui, šiems veiksmams priskiria kategoriją, už kurią Lietuvos baudžiamasis kodeksas nustato universaliąją jurisdikciją — atsakomybę nepriklausomai nuo pilietybės, gyvenamosios vietos ir padarymo vietos. Konkretus teisinis klausimas, kurį ši išvada suformuoja, yra toks: ar ir kokiomis sąlygomis asmenys, atsakingi už šiuos išpuolius, gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn Lietuvoje, ir tai sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnį, kuris nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (99–113¹ straipsniai) priskiria veikoms, atsakomybė už kurias numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu. Šiai kategorijai taikoma ir išimtis iš įstatymo negrįžtamojo veikimo principo: BK 3 straipsnio 3 dalis leidžia taikyti normas retroaktyviai būtent dėl genocido (99 str.), saugomų asmenų žudymo (101 str.), civilių trėmimo (102 str.), kankinimo (103 str.), saugomų objektų naikinimo (106 str.), agresijos (110 str.), draudžiamos karo atakos (111 str.) ir uždraustų karo priemonių naudojimo (112 str.). Taigi Lietuvos teisinėje sistemoje tokie veiksmai nėra apsaugoti senųjų įstatymų šydu — baudžiamasis persekiojimas galimas ir už veikas, padarytas iki atitinkamų normų įsigaliojimo.
Taikant BK 7 straipsnį, atsakomybės pagrindas nekinta dėl to, ar veika baudžiama pagal padarymo vietos įstatymus, o tai reiškia, kad Lietuvos prokuratūra teoriškai gali pradėti ikiteisminį tyrimą dėl užsienyje padarytų nusikaltimų žmoniškumui be jokio teritorinio ar pilietybės ryšio. BK 6 straipsnis šiuo atveju netaikytinas kaip pagrindas, nes jis užsieniečiams už užsienyje padarytas veikas nustato atsakomybę tik dėl nusikaltimų Lietuvos valstybei (114–128 straipsniai), todėl vienintelis tinkamas pagrindas yra 7 straipsnio universali jurisdikcija. BK 9 straipsnio 4 dalis patvirtina šios kategorijos ypatingą statusą: asmenys, gavę prieglobstį ar laikinąją apsaugą Lietuvoje, už nusikaltimus žmoniškumui pagal 7 straipsnį vis tiek gali būti baudžiami ir išduodami, nors kitų persekiojimo veikų atžvilgiu jie apsaugoti. Nuteistajam galėtų būti skiriamos ne tik pagrindinės bausmės, bet ir baudžiamojo poveikio priemonės: turto konfiskavimas pagal BK 72 straipsnį, įskaitant trečiojo asmens turto konfiskavimą, kai jis žinojo apie numatomą naudojimą draudžiamai veikai arba turtas perleistas apsimestiniu sandoriu ar kaltininko šeimos nariui (72 str. 4 d.), taip pat žalos atlyginimas pagal BK 69 straipsnį per ne ilgesnį kaip trejų metų terminą.
Praktinės pasekmės asmenims, įtariamiems šiais nusikaltimais, yra kelios: galimas suėmimas ir baudžiamasis persekiojimas Lietuvoje, kai tik jie atsidurtų Lietuvos jurisdikcijoje, turto, esančio Lietuvoje, konfiskavimas pagal BK 72 straipsnį ir žalos atlyginimas pagal BK 69 straipsnį. Jei atsakomybę neštų juridinis asmuo, BK 43 straipsnis leistų skirti baudą, veiklos apribojimą ar likvidavimą, o BK 67 straipsnio 5 dalis papildomai — uždraudimą dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, gauti paramą, subsidiją ar dotaciją bei reorganizuotis; už vieną veiką galima skirti tik vieną bausmę (43 str. 3 d.). Fiziniam asmeniui BK 68-1 straipsnis leistų atimti teisę dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti veikla nuo vienerių iki penkerių metų, o už XXXIII skyriaus apysunkius ir sunkius nusikaltimus — nuo trejų iki septynerių metų. Tokiems asmenims taip pat negalioja prieglobsčio ar laikinosios apsaugos suteikiamas imunitetas nuo išdavimo (BK 9 str. 4 d.), todėl Lietuvoje gyvenantys ar prieglobstį gavę įtariamieji lieka teisiami ir išduodami. JT ekspertų išvada yra rekomenduojamojo pobūdžio ir savaime nepaleidžia Lietuvos proceso — laukti, ar Generalinė prokuratūra paskelbs apie ikiteisminio tyrimo pradžią pagal BK 7 straipsnį.
Pagal tarptautinių sankcijų įstatymo 13-1 straipsnį sankcijų pažeidimas yra sandorių su trečiąja valstybe ar jos kontroliuojamais subjektais sudarymas ar tęsimas, kai toks elgesys draudžiamas Lietuvoje įgyvendinamomis sankcijomis.
ES teisės aktų nustatytos tarptautinės sankcijos Lietuvoje įgyvendinamos visa apimtimi (6 straipsnio 1 dalis), o jų laikytis privalo visi fiziniai ir juridiniai asmenys (4 str. 1 d.).
Slovakijos ministro J. Blanaro vizitas Maskvoje ir dvišalės ekonominės komisijos atnaujinimas iš esmės yra politinė, ne teisinė problema: Slovakija kaip ES narė lieka įpareigota vykdyti visas ES ribojamąsias priemones Rusijai, o bendradarbiavimas „srityse, kurioms netaikomos sankcijos“, pats savaime sankcijų pažeidimu nėra. Tikrasis teisinis klausimas, kylantis iš šios žinios, yra toks: kur baigiasi leistinas ES valstybės narės vyriausybės nario ekonomikos diplomatinis bendradarbiavimas su Rusija ir kur prasideda tarptautinių sankcijų pažeidimas. Lietuvos kontekste ši riba nustatyta Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 13-1 straipsnyje, kuris sankcijų pažeidimu pripažįsta, inter alia, sandorių su trečiąja valstybe ar jos kontroliuojamais subjektais sudarymą ar tęsimą (13-1 str. 3 p.), prekių importą, eksportą, tranzitą ir susijusių paslaugų teikimą, kai nustatytas draudimas (4 p.), bei finansinių paslaugų teikimą, kai toks draudimas galioja (5 p.). Svarbi sąlyga: atsakomybė kyla tik tada, kai konkretus elgesys draudžiamas ar apribojamas Lietuvoje įgyvendinamomis sankcijomis — todėl komisijos posėdis ar susitikimas su S. Lavrovu, jei neprieina prie draudžiamų sandorių, pagal šias normas nėra pažeidimas.
Pagal tarptautinių sankcijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį tarptautinių sankcijų Lietuvoje privalo laikytis ir jas įgyvendinti visi fiziniai ir juridiniai asmenys, o 2 dalis įpareigoja susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais būtų išvengiama sankcijų nustatytų apribojimų. ES teisės aktų nustatytos sankcijos Lietuvoje įgyvendinamos visa apimtimi (6 straipsnio 1 dalis) — komisijos darbo atnaujinimas teisiškai toleruotinas tik tol, kol konkretūs sandoriai nepatenka į draudžiamų prekių, paslaugų ar finansinės veiklos sritis pagal 13-1 straipsnį. Institucinė pusė Lietuvoje išdėstyta 11 straipsnyje: kompetentingos institucijos priima sprendimus pagal sankcijų teisės aktus, sprendžia dėl išimčių ar leidimų netaikyti apribojimų ir atsako į fizinių bei juridinių asmenų paklausimus. Jei Slovakijos delegacijos dalyviai ar jų verslo partneriai siektų sandorių, draudžiamų ES aktų, analogiški sandoriai Lietuvos subjektams sudaryti būtų draudžiama veika pagal 13-1 straipsnį, nepriklausomai nuo to, kad bendradarbiavimo „forma“ — vyriausybinė komisija — atrodo teisėta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3-1 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė į sąrašus įtraukti asmenis, susijusius su Rusijos ar Baltarusijos subjektais, kurie remia agresiją ar hibridine veikla kenkia Lietuvos saugumui — tai rodo, kad valstybės lygio „dialogas“ gali turėti sąsajų su sąrašų mechanizmais, jei jis grindžiamas ne ekonomika, o remimu agresijos politikai.
Slovakijos ministrui ir jo delegacijai reali teisinė rizika kyla tik tada, kai komisijos darbo rezultatai virsta konkrečiais sandoriais su sankcijoms taikomaisiais subjektais ar draudžiamomis prekėmis — tada kiltų atsakomybės klausimas pagal atitinkamus ES ribojamųjų priemonių aktus ir nacionalines įgyvendinimo normas. Lietuvos subjektams, svarstantiems panašų bendradarbiavimą su Rusija, praktinės pasekmės pagal pateiktus šaltinius būtų tokios:
I. Gajauskaitė lieka nuteista už pasikėsinimą išprovokuoti riaušes, tačiau jos teisinė padėtis apibrėžiama trimis skirtingais baudžiamosios teisės režimais: nuteisimu su atidėta bausmės vykdymu, išteisinimu ir atleidimu nuo atsakomybės. Pagrindinis teisinis klausimas — ar 33 minučių vaizdo įrašas, kuriame raginama smurtauti prieš rinkimų debatų dalyvius, sudaro BK 283 straipsnio 1 dalies (riaušės) sudėtį pasikėsinimo stadijoje, ir kokios bausmės tokiam veiksmui skiriamos. Antrasis klausimas — ar viešas niekinantis pareiškimas apie žydų tautybės žmones tenkina BK 170 straipsnio 2 dalies sudėtį, kai nėra tiesioginio ar netiesioginio neapykantos ar diskriminacijos skatinimo. Trečiasis — ar smurtas prieš artimą giminaitį be sveikatos sutrikdymo gali būti pripažintas mažareikšme veika pagal BK 37 straipsnį. Sunkinančių aplinkybių nustačius nė vieno kaltinimo atžvilgiu, bausmės tikslai pripažinti pasiekiami ne izoliuojant nuteistąją nuo visuomenės.
Dėl riaušių kaltinimo teisėjų kolegija taikė BK 283 straipsnio 1 dalį, kuria už riaušių organizavimą ar išprovokavimą numatytas areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Kadangi veika nebuvo baigta, taikytos BK 22 straipsnio 3 dalies pasikėsinimo taisyklės — asmuo atsako pagal šį straipsnį, o bausmė gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsniu. Bausmės skyrimo pagrindai vertinti pagal BK 54 straipsnio 2 dalį: atsižvelgta į veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, motyvus, stadiją ir asmenybę, o nesant sunkinančių aplinkybių, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas metams. Skirta 40 parų arešto bausmė atitinka BK 49 straipsnio 3 dalies rėžius — už nusikaltimą areštas nustatomas nuo 15 iki 90 parų, o pirmosios instancijos skirtos 75 parų arešto dalis dėl kitų kaltinimų panaikinta. Dėl viešo žydų niekinimo 2024 m. lapkričio 10 d. įraše teismas taikė BK 170 straipsnio 2 dalį, bet išteisino: vien įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio viešo pareiškimo nepakanka, jei nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos ar diskriminacijos skatinimo, galinčio sukelti realią grėsmę įstatymo saugomam objektui. Teismas rėmėsi naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią reikalaujama nustatyti papildomą pavojingumo elementą — asmens tyčią tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti trečiuosius asmenis; ši išvada patvirtinta papildomai apklausus Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertą. Dėl smurto prieš brolį taikytas BK 140 straipsnio 2 dalis (fizinio skausmo sukėlimas artimajam giminaičiui, sankcija — iki dvejų metų laisvės atėmimo), tačiau atleista nuo atsakomybės pagal BK 37 straipsnį: veiksmai nebuvo intensyvūs, sveikatos sutrikdymo nebuvo, skausmas nebuvo ilgalaikis, liekamųjų reiškinių nėra. Byla šiuo kaltinimu nutraukta, o tai nėra išteisinimas — įsiteisėjęs nutarties įvykdytojas fiksuoja, kad veika buvo padaryta, bet atsakomybė netaikyta. Konfiskavimo klausimas sprendžiamas pagal BK 72 straipsnio 2 dalį: konfiskuotinu turtu laikomas uždraustos veikos įrankis ar priemonė, o kaltininkui priklausantis toks turtas konfiskuojamas visais atvejais (3 d.) — pirmosios instancijos teismo konfiskuotas kompiuteris ir mobilusis telefonas buvo naudoti 2024 m. spalio 8 d. įrašui paskelbti.
Praktinės pasekmės nuteistajai:
Apygardos teismo nutartis per įstatymo nustatytą terminą gali būti skundžiana kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.