Pagal GPMĮ 9 straipsnio 1 dalies 4 punktą nepripažįstama pajamomis natūra nauda, kai kitas asmuo tiesiogiai sumoka mokymo įstaigoms už gyventojo mokymą, kurį baigęs jis įgyja aukštąjį išsilavinimą ar kvalifikaciją.
Pagal Aprašo 16.6 punktą studentas privalo grąžinti visą gautą finansinę paramą, jei studijų nebaigia ar baigęs neįsidarbina Neringos savivaldybės įstaigose.
Neringos savivaldybei ir programos dalyviams — studentams, pasirašantiems trišalę studijų rėmimo sutartį — teisiškai aktualiausia padėtis susidaro dviejose plokštumose: ar savivaldybė turi teisę savo biudžeto lėšomis tokią paramą skirti, ir ar studentui skirta parama sudaro apmokestinamąsias pajamas. Tikslus klausimas, kurį spręs VMI ir savivaldybės auditas: ar studijų kainos kompensacija ir stipendija, skiriamos mainais už įsipareigojimą dirbti Neringos savivaldybės įstaigose, patenka į Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalies apibrėžtą „pajamų natūra" sąvoką, ar pasinaudoja GPMĮ 9 straipsnio 1 dalies išimtimis. Savivaldybės kompetencijos pagrindas — Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas (savarankiškosios funkcijos) ir 65 straipsnio 3 dalis, pagal kurią biudžetų lėšos naudojamos tik savivaldybių funkcijoms įgyvendinti.
Neringos savivaldybės tarybos 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T1-244 patvirtinta Neringos savivaldybės studentų rėmimo programos tvarkos aprašo sistema veikia taip:
Studentui praktinės pasekmės priklauso nuo sutarties įvykdymo:
Savivaldybei riziką sudaro dviejų rūšių kontrolė: biudžetiniu požiūriu kiekviena išmoka turi tilpti į vietos savivaldos įstatymo 65 straipsnyje nustatytus finansinius išteklius ir būti siejama su savivaldybės funkcijomis, o mokesčių požiūriu — VMI vertins, ar stipendija nėra apmokestinama pajamų natūra pagal GPMĮ 2 str. 15 d.; jei būtų pripažinta apmokestinama, savivaldybė kaip išmokas išmokėjęs asmuo turėtų deklaravimo pareigą pagal GPMĮ 24 straipsnio 1 dalį.
Neužginamas sprendimas tampa vykdomuoju dokumentu, kurį antstolis priverstinai vykdo pagal CPK 650 straipsnį — nesikreipus į teismą per 30 dienų nuo VVTAT sprendimo priėmimo, jis įsigalioja.
Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, už termino praleidimą mokamos 6 proc. metinės palūkanos, o vartotojo atžvilgiu — 5 proc.
Vartotojams, laimėjusiems ginčus Vartotojų ginčų taikinimo komisijoje (VVTAT), nebereikia teikti ieškinio teismui — neužginamas sprendimas tampa vykdomuoju dokumentu, kurį antstolis priverstinai vykdo pagal CPK 650 straipsnį. Verslininkui tai reiškia, kad nesikreipus į teismą per 30 dienų nuo VVTAT sprendimo priėmimo, sprendimas įsigalioja ir piniginis reikalavimas išieškomas priverstine tvarka. Kadangi ginčo šalimi yra verslininkas pagal CK 6.2281 straipsnio 3 dalį, jo prievolės vėlavimo pasekmės vertinamos verslo ginčams skirtomis normomis.
VVTAT duomenimis, apie 90 proc. 2023–2025 m. antstoliams perduotų sprendimų buvo pinigų išieškojimo reikalavimai, daugiau kaip pusė 2025 m. reikalavimų neviršijo 500 eurų, o beveik penktadalis — 100 eurų. Skale ribinė: didžiausias perduotas reikalavimas siekė 90 tūkst. eurų, mažiausias — 3,10 euro.
Verslininkui, kurio sprendimą antstoliui perdavė vartotojas, reali tolesnė eiga — priverstinis išieškojimas pagal CPK 650 straipsnį, pagreitėjęs 2025 m. (275 užbaigtos bylos prieš 194 2023 m.), dažniausiai pasibaigiantis pilnu įvykdymu per tris mėnesius. Prie pagrindinės sumos papildomai auga palūkanos pagal CK 6.210 straipsnį ir CK 6.37 straipsnio 2 dalį, todėl delsimas didina skolą net ir esant mažoms sumoms. Vartotojui, kurio reikalavimas dar nepatenkintas, vertina skaičiuoti senatį pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį (dveji metai) ir apsvarstyti mediaciją kaip terminą stabilizuojančią priemonę pagal Mediacijos įstatymo 18 straipsnį.
Dokumentuose nėra informacijos apie ginčus su verslininkais, pasiekiančius antstolius, ar išieškomas sumas. Pirmasis projektas inicijuotas siekiant suvienodinti terminologiją – pakeisti pasenusią sąvoką „teismo antstolis“ į „antstolis“ Civiliniame kodekse po 2003 m. antstolių reformos. Antrasis projektas inicijuotas Teisingumo ministerijos, siekiant tinkamai įgyvendinti ES direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių nuostatas, atsižvelgiant į Europos Komisijos paklausimą dėl netinkamo perkėlimo į nacionalinę teisę. [SKIP]
Toks perdavimas galimas tik Baudžiamojo proceso kodekso 229 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu — „siekiant užtikrinti svarbius valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar teisingumo interesus“, ir tik kol byla nepradėta nagrinėti teisiamajame posėdyje.
BPK 229 straipsnio 2 dalies 2 punktas: klausimą dėl bylos perdavimo iš vieno apygardos teismo kitam apygardos teismui išsprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas.
V. Gapšio skundas dėl lygtinio paleidimo dabar yra Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko (ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko) kompetencijoje — tik šis teismas gali nuspręsti, ar byla bus perduota kitam apygardos teismui. Esminis klausimas, kurį spręs Lietuvos apeliacinis teismas, yra, ar abejonės dėl bylų paskirstymo praktikos ir galimo šališkumo sudaro teisingumo interesų pagrindą pagal BPK 229 straipsnį. Lygiagrečiai nuteistasis turi nušalinimo instrumentą pagal BPK 58 ir 59 straipsnius: 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas leidžia nušalinti teisėją, kai proceso dalyviai motyvuotai nurodo aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių nešališkumu.
Procesas vyksta pagal BPK 360 straipsnį: apylinkės teismas rašytinio proceso tvarka vertina, ar Lygtinio paleidimo komisijos nutarimo išvados atitinka faktines aplinkybes ir bausmių vykdymo kodekso nustatytas lygtinio paleidimo sąlygas, ir priima motyvuotą nutartį patvirtinti arba nepatvirtinti nutarimą. Rugsėjo pradžioje Kauno apylinkės teismas tenkino prokuroro skundą ir nepatvirtino komisijos nutarimo; šią nutartį nuteistasis apskundė pagal BPK 364 straipsnio 1 ir 3 dalis. Dėl teismingumo keitimo taikytinos šios taisyklės:
Nušalinimo keliu BPK 59 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad nušalinimas būtų pareikštas ir motyvuotas iki įrodymų tyrimo pradžios; vėliau jis galimas tik jei pagrindas sužinotas pradėjus tyrimą. Jei bylą nagrinėja trijų teisėjų kolegija, dėl keliems teisėjams ar visai kolegijai pareikšto nušalinimo nusprendžia pati kolegija paprasta balsų dauguma (BPK 59 str. 2 d. 2 p.), o teisėjo nusišalinimą turi patvirtinti teismo pirmininkas ar atitinkamas pareigūnas (BPK 59 str. 4 d.). Nuteistojo teisė gauti informaciją apie su juo susijusio proceso padėtį ir teisė pareikšti nušalinimus įtvirtintos BPK 22 straipsnio 3 dalyje, tad netikslius pranešimus apie nagrinėjimo sudėtį jis gali naudoti kaip motyvaciją abejoms dėl nešališkumo, tačiau tai savaime nesukuria bylos perdavimo pagrindo — sprendimas lieka apeliacinio teismo pirmininko diskrecijoje pagal 229 straipsnio 1 dalį.
Kol Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas nepriėmė sprendimo dėl teismingumo, Kauno apygardos teismas negali skelbti sprendimo dėl lygtinio paleidimo skundo. Realūs scenarijai:
Jei kuris teismas vėl nepatvirtins Lygtinio paleidimo komisijos nutarimo, nuteistajam liks apeliacinis kelias pagal BPK 364 straipsnį, o praktiškai jis turės atlikti bausmę iki 2028 m. vasario 24 d., nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jam skyrė 4 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Pagal 2017/1001 reglamento 9 straipsnio 2 dalies c) punktą įregistruotas ženklas leistų drausti trečiųjų šalių naudojimą net ir nepanašioms prekėms ar paslaugoms, jei ženklas turi reputaciją Sąjungoje ir juo nesąžiningai pasinaudojama.
Pagal 2017/1001 reglamento 7 straipsnio 1 dalies b) punktą EUIPO gali atsisakyti registruoti ženklą, jei jis neturi jokio skiriamojo požymio, o tai garsiniam ženklui be teksto yra sunkiausiai įrodoma sąlyga.
G. Meloni paraiška EUIPO įregistruoti keturių sekundžių garsinį ženklą „Io sono Giorgia Meloni“ patenka į Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo taikymo sritį, o jos likimas priklausys nuo dviejų normų — 4 straipsnio ir 7 straipsnio 1 dalies. Svarbiausia įžvalga: garsiniai ženklai ES teisėje yra visiškai registruotini, tačiau politiko balsas turi įrodyti skiriamąjį požymį, t. y. gebėjimą atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų, o tai garsiniam ženklui be teksto yra sunkiausiai įrodoma sąlyga. Tikslus teisinis klausimas, kurį spręs EUIPO: ar keturių sekundžių įrašas atitinka 2017/1001 reglamento 4 straipsnio a) ir b) punktus, ir ar nėra 7 straipsnio 1 dalies b) punkto nustatytų absoliučių atsisakymo registruoti pagrindų dėl skiriamojo požymio nebuvimo. Jei ženklas bus įregistruotas, 9 straipsnio 1 dalis suteiks savininkei išimtines teises, o 9 straipsnio 2 dalies c) punktas leistų drausti trečiųjų šalių naudojimą net ir nepanašioms prekėms ar paslaugoms, jei ženklas turi reputaciją Sąjungoje ir juo nesąžiningai pasinaudojama — būtent ši nuostata būtų praktinis instrumentas prieš DI sukurtus balso klonus komercinėje veikloje.
Vertinant pagal 2017/1001 reglamento 4 straipsnį, garsas yra tiesiogiai įvardytas kaip leistinas žymuo, o b) punkto reikalavimas pavaizduoti ženklą taip, kad kompetentingos institucijos ir visuomenė galėtų aiškiai nustatyti apsaugos objektą, garsiniam ženklui paprastai tenkinamas failu su tiksliu įrašu — čia keturių sekundžių įrašas atitinka formaliąją dalį. Pagrindinė rizika yra 7 straipsnio 1 dalies b) punktas: EUIPO gali atsisakyti registruoti ženklą, jei jis neturi jokio skiriamojo požymio, o frazė, tapusi virusiniu interneto hitu ir plačiai naudota politinėje komunikacijoje, gali būti vertinama kaip įgyjusi bendrinį arba neatskiriamą pobūdį pagal 7 straipsnio 1 dalies d) punktą. Taip pat vertintina 7 straipsnio 1 dalies g) punkto klaidinimo rizika, jei ženklas, įregistruotas prekėms ar paslaugoms, gali sukelti įspūdį apie oficialų valstybės ar institucijos ryšį. Lietuvos kontekste ta pati sistema veikia per Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 38–43 straipsnius, rodančius, kad ir nacionalinėje praktikoje garsiniams ženklams keliami tie patys skiriamojo požymio reikalavimai. Reglamento 1 straipsnio 2 dalis nustato vieningo statuso principą: įregistruotas ES prekių ženklas galioja visoje Sąjungoje ir jo naudojimas gali būti uždraustas tik visos Sąjungos mastu, todėl registracija suteiktų apsaugą ir Lietuvoje. Pateiktų šaltinių tarpe nėra teismų praktikos dėl garsinių ženklų ar asmenų balsų, todėl precedento vertinimo remtis negalima. Atskira problema yra tai, kad prekių ženklo teisė pagal 9 straipsnio 2 dalį taikoma tik naudojimui „vykdant komercinę veiklą“, todėl grynai politiniai ar satyriniai deepfake'ai, neturintys komercinio pobūdžio, pagal pateiktas nuostatas prekių ženklu pasiekti nebūtų — jų reguliavimas priklausytų nuo reglamento (ES) 2024/1689 (DI reglamento), kurio 1 straipsnio 2 dalies b) punktas nustato tam tikrų su DI susijusių praktikų draudimus.
Realistiski scenarijai:
Reguliavimą inicijavo Teisingumo ministerija, siekdama derinti nacionalinį Prekių ženklų įstatymą su 2015 m. ES reglamentu 2015/2424, kuriuo reformuota ES prekių ženklų sistema. Tikslas – atnaujinti sąvokas ir procedūras (pavyzdžiui, pakeisti Bendrijos prekių ženklo institucijų pavadinimus į Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą) ir užtikrinti sistemos suderinamumą su ES teise. Teisės departamento ir komiteto vertinimuose prieštaravimų esmės nėra – pagrindinis dėmesys skirtas teisėkūros technikai ir projekto atitiksčiui ES teisės aktams.
Pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį stovėjimas nesilaikant ženklinimo reikalavimų arba važiavimo tvarkos kiemuose pažeidimas užtraukia baudą vairuotojams nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų.
Pagal CK 4.98 straipsnį savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu, tad Alfredas gali reikalauti, kad kaimynas nestotų taip, jog užstojama naudotis jo automobiliu.
Alfredo teisinė padėtis yra gana stabili: jis, matyt, nepažeidė jokių normų, o reali rizika kyla ne jam, o jo kaimynui Dainiui, jei pastarojo automobilis stovi pažeidžiant ženklinimo ar gyvenamosios zonos eismo tvarkos reikalavimus. Raštelis su kaltinimu apgadinus automobilį pats savaime nieko juridiskai nereiškia — kaltė turi būti įrodyta, o įrodymo našta tenka teigiančiajam apgadinimą. Tikslesnis klausimas, kurį reikės spręsti: ar Dainiaus stovėjimo būdas sudaro Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 2 dalies nusižengimą, ir ar Alfredas gali reikalauti pašalinti kliūtį savo nuosavybės teisei remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.98 straipsniu. Papildomai aktualu, kad daugiabučio kiemo stovėjimo vietų ženklinimas ir techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimas priklauso nuo savivaldybės — pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 13 straipsnio 1 dalį techninės eismo reguliavimo priemonės kituose keliuose, įskaitant daugiabučių kiemus, įrengiamos suderinus su savivaldybės vykdomąja institucija ar jos įgaliota įmone.
Jei Dainiaus visureigis stovi ne tarp pažymėtų linijų arba kitaip nesilaikoma ženklinimo, pareigūnai gali taikyti ANK 417 straipsnio 2 dalies baudą nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų; tokia pati bauda numatyta ir važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose bei kiemuose pažeidimui.
Realiausias scenarijus: Alfredas raštu kreipiasi į namo administratorių ar bendriją dėl stovėjimo vietų naudojimo ir ženklinimo; jei ženklinimo kieme nėra ar jis neaiškus, savivaldybės lygiu gali kilti klausimas dėl jo sutvarkymo pagal Kelių įstatymo 13 straipsnio 1 dalį.