Pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalį transporto priemonės techninę būklę eisme užtikrina jos valdytojas ir vairuotojas, todėl net ir naudojantis 2-ojo lygio automatizuota vairavimo sistema atsakomybė lieka pas žmogų.
Nors Lietuvoje nuo 2026 m. gegužės pripažintas „Tesla FSD“ tipo patvirtinimas atvėrė durų 2-ojo lygio automatizuotam vairavimui, teisinė atsakomybė už transporto priemonės valdymą neliečiamai lieka pas vairuotoją. Esmė ta, kad Lietuvos teisinis reglamentavimas automatizuoto vairavimo sistemų atveju nekelia naujų atsakomybės subjektų — taikomos bendrosios saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatos. Tikslesnis klausimas, kurį teks spręsti naudojant tokią sistemą: ar naudojantis ja išpildomi reikalavimai, kad eisme dalyvautų tik techniškai tvarkinga ir nustatytus techninius reikalavimus atitinkanti transporto priemonė (Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis), ir ar vairuotojas visą laiką atlieka jam priskirtas priežiūros pareigas (12 straipsnis, 8 straipsnis). Sistemų veikimo sąlygos taip pat nustatomos remiantis ES teisės aktais, nes 5 straipsnis eismo saugumą reglamentuojančių šaltinių rinkiniui priskiria ir tarptautines sutartis, ir Europos Sąjungos teisės aktus — būtent pagal jų horizontą vertinamas Nyderlandų išduoto laikinojo tipo patvirtinimo pripažinimas.
Įstatymo struktūra leidžia teisėtai naudoti 2-ojo lygio sistemas tik tada, kai išpildytos dvi sąlygų grupės — techninė ir elgesio. Pagal 16 straipsnį transporto priemonės techninę būklę eisme užtikrina jos valdytojas ir vairuotojas (16 straipsnio 2 dalis), o įrengti įtaisus, trukdančius matuoti greitį ar fiksavusius jo matavimą, draudžiama (16 straipsnio 4 dalis) — tai riboja ir bet kokias programines modifikacijas, kurios galėtų išjungti greičio kontrolės mechanizmus. Vairuotojo pareigų pusė nustatyta 12 straipsnyje: eismo dalyvis privalo išmanyti įstatymą ir mokėti Kelių eismo taisyklių (12 straipsnio 2 dalis), laikytis visų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitiems (12 straipsnio 5 dalis). Analogiška pareiga imtis visų būtinų priemonių, siekiant išvengti nuostolingų padarinių, kartojama 8 straipsnio 3 dalyje — tai reiškia, kad net aktyvios vairavimo sistemos veikimo metu vairuotojas privalo nuolat stebėti eismą ir prireikus perimti valdymą, nes įstatymas neatpažįsta „sistemos patikėjimo“ kaip atsargumo priemonės pakaitalo. Valstybės kompetencija išdėstyta 6 straipsnyje: eismo saugumas užtikrinamas tarp kitko priimant reglamentuojančius teisės aktus (6 str. 1 dalis 3 p.) ir sprendžiant mokslo bei technikos naujovių diegimo transporto srityje klausimus (6 str. 1 dalis 5 p.) — pastarasis punktas yra tiesioginis Susisiekimo ministerijos ir Lietuvos transporto saugos administracijos veiksmų dėl tipo patvirtinimo pripažinimo teisinis pagrindas. Susisiekimo viceministrės deklaracija, kad technologijų veiksmingumas priklauso nuo infrastruktūros, kontrolės priemonių ir vairuotojų elgesio, atitinka 6 straipsnio 1 dalies 8 punktą dėl valstybinės teisės aktų vykdymo priežiūros — tai patvirtina, kad net ir pripažįstant naujoves, vykdymo kontrolė lieka valstybės rankose. Iš pateiktų šaltinių teismų praktikos dėl automatizuoto vairavimo sistemų nėra, todėl atsakomybės pasiskirstymo klausimai konkrečiose bylose kol kas spręstini taikant bendrąsias įstatymo normas be teismų praktikos orientyrų.
Vairuotojams praktinė išvada paprasta: įvykus eismo įvykiui naudojantis „FSD“ ar analogiška 2-ojo lygio sistema, atsakomybės klausimas bus sprendžiamas pagal 12 straipsnio 5 dalį ir 8 straipsnio 3 dalies 4 punktą — ar vairuotojas, o ne sistema, imdavosi visų būtinų priemonių pavojaus atveju. Valdytojams svarbu, kad 16 straipsnio 2 dalis techninės būklės užtikrinimą priskiria būtent jiems ir vairuotojui, todėl sistemos programinės būsenos ir jos atitikties tipo patvirtinimo sąlygoms klausimas liks jų atsakomybės srityje. Gamintojams ir importuotojams — BMW, Ford, Hyundai, Mercedes-Benz ir kitiems — pripažintas Nyderlandų patvirtinimas sukuria kelią, tačiau kiekvienos kitos sistemos leidimas vis tiek priklausys nuo 6 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų reglamentavimo procedūrų, t. y. nuo Susisiekimo ministerijos ir jos įgaliotos institucijos sprendimų. Vyriausybės veiksmo taškas šioje srityje jau matomas: 2026 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 538 Vyriausybė iš esmės pritarė Įstatymo 11 straipsnio pakeitimo projektui Nr. XVP-667(2), tad artimiausia stebima procedūra — šio projekto svarstymas Seime ir jo priėmimo ar tobulinimo eiga.
Pagal tarptautinių sankcijų įstatymo 15 straipsnio 1 dalį juridiniam asmeniui už sankcijų pažeidimą skiriama bauda nuo 50 iki 100 proc. pažeidimo dalyko vertės, o kai dalyko vertė didesnė kaip 100 000 eurų — iki 5 proc. bendrųjų metinių pajamų.
BK 123-1 straipsnio 1 dalis už sankcijų pažeidimą, dėl kurio padaryta didelė žala, numato baudą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų, o 3 dalis leidžia atsakyti ir juridinį asmenį.
JAV Iždo departamento licencija, leidusi rusišką dyzeliną pasiekti pasaulines rinkas iki 2027 m. balandžio, JAV teisinėje erdvėje sušvelnina apribojimus, tačiau Europos Sąjungos ir Lietuvos taikomų sankcijų režimo neliestų — šaltiniuose nėra duomenų, kad ES lygiu draudimai būtų atšaukti. Lietuvos subjektams tai reiškia, kad bet koks dalyvavimas rusiško dyzelino tiekimo, gabenimo ar finansavimo grandinėje ir toliau būtų vertinamas kaip tarptautinių sankcijų pažeidimas, nepaisant to, kad JAV rinka šį kurą priima. Tikslius klausimą lemia dvi normų grandys: Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 13 ir 13-1 straipsniai nustato, kas laikoma pažeidimu (įskaitant prekių importą, eksportą, gabenimą tranzitu ir susijusių paslaugų teikimą), o atsakomybės dydį — to paties įstatymo 15 straipsnis, Administracinių nusižengimų kodekso 515 straipsnis ir Baudžiamąjo kodekso 123-1 straipsnis, kai dėl pažeidimo padaryta didelė žala.
Pagal tarptautinių sankcijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį tarptautinės sankcijos yra ES teisės aktų ir JT sprendimų nustatytų apribojimų visuma, taikoma Lietuvoje tiesiogiai arba per įstatymo nustatytą tvarką — JAV vienašalis sprendimas šį apibrėžimą nekeičia. 13-1 straipsnio 4 punktas draudžia prekių importą, eksportą, pardavimą, pirkimą, perdavimą, gabenimą tranzitu ar vežimą, taip pat tarpininkavimo, techninės pagalbos ir kitų susijusių paslaugų teikimą, kai toks elgesys draudžiamas įgyvendinant sankcijas; 5 punktas draudžia finansinių paslaugų teikimą ar finansinės veiklos vykdymą. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis sandorius, kurių vykdymas prieštarauja sankcijoms, pripažįsta niekiniais ir negaliojančiais, o 3 dalis reikalauja iki sankcijų sudarytus sandorius nedelsiant nutraukti ar sustabdyti. Atsakomybės mastas priklauso nuo subjekto ir pakartotinumo: - juridiniam asmeniui pagal 15 straipsnio 1 dalį — bauda nuo 50 iki 100 proc. pažeidimo dalyko vertės, bet ne mažiau kaip 10 000 eurų, o kai dalyko vertė didesnė kaip 100 000 eurų arba pažeidimas pakartotinis — bauda iki 5 proc. bendrųjų metinių pajamų, ne mažiau kaip 100 proc. dalyko vertės ir ne mažiau kaip 20 000 eurų;
Lietuvos ir ES logistikos, uosto, prekybos bei finansų įmonėms praktinė išvada — JAV licencija nesudaro teisinio pagrindo dalyvauti rusiško dyzelino tiekimo grandinėje: sandoris būtų niekinis pagal 7 straipsnį, o už jį grėstų bauda iki 5 proc. metinių pajamų, turto konfiskavimas, administracinė bauda vadovui arba baudžiamoji byla su laisvės atėmimu iki penkerių metų. Dėl didelių apimčių — žinia mini 300 tūkst. tonų dabar, dar 500 tūkst. tonų lapkritį ir 1 mln. tonų vėliau — bet kokio tokio kiekio susijusios lėšos tikėtina viršytų 100 000 eurų ribą, kuri pagal 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą atveria didžiausią baudos rėžį. Politinis kontekstas (JAV kadencijos vidurio rinkimai, naujos JAV sankcijos pagal Grahamo vardu pavadintą aktą) rodo, kad sankcijų režimai tarp jurisdikcijų diverguos, todėl įmonėms tenka vertinti kiekvienos jurisdikcijos režimą atskirai. Sekimo taškas: verta stebėti, ar ES institucijos į JAV licenciją (galiojančią iki 2027 m. balandžio) atsakys kokiu nors savo sprendimu dėl sankcijų derinimo — tokio sprendimo ir jo termino pateikti šaltiniai nenurodo.
Pagal 2026–2028 metų biudžeto patvirtinimo įstatymo 13 straipsnio 10 dalį Teisingumo ministerija Norvegijos finansinio mechanizmo lėšas naudoti gali tik po to, kai finansų ministras nustatys valdymo ir kontrolės sistemos funkcijų paskirstymą, o nacionalinė koordinavimo institucija raštu patvirtins išlaidų pagrįstumą.
Kalėjimų modernizavimas čia kelia ne baudžiamąją, o biudžeto teisės problemą: 36 mln. eurų Norvegijos finansinio mechanizmo lėšų panaudojimas priklauso nuo to, ar iki sutarties pasirašymo bus įvykdytos Lietuvos Respublikos 2026–2028 metų biudžeto patvirtinimo įstatymo 13 straipsnio 10 dalies sąlygos. Pagal ją Teisingumo ministerija šias lėšas naudoti teisės neturi iki tol, kol finansų ministras, pasirašęs 2021–2028 metų Norvegijos finansinio mechanizmo įgyvendinimo memorandumą, nustato valdymo ir kontrolės sistemos funkcijų paskirstymą, o nacionalinė koordinavimo institucija raštu patvirtina išlaidų pagrįstumą. Tikslesnis klausimas — ar gruodį planuojama programos „Teisingumas“ sutartis gali būti pasirašyta laiku, jei šios procedūrinės prielaidos dar neužbaigtos. Papildomai taikytinas Biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalis, pagal kurią tarptautinės finansinės paramos lėšos naudojamos tik paramos programoms ir projektams, o nepanaudotų asignavimų perkeliamas lankstumas reglamentuotas 28 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
Teisingumo ministerija yra asignavimų valdytoja, o bausmių vykdymo veiklą pagal Bausmių vykdymo sistemos įstatymo 4 straipsnį vykdo Lietuvos kalėjimų tarnyba ir Lietuvos probacijos tarnyba; įstaigas steigia ir pertvarko Vyriausybė teisingumo ministro teikimu. Praktinės pareigos iš šaltinių:
Istorinė praktika patvirtina modelį: 2009–2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo programoje LT14 „Pataisos, įskaitant bausmes be įkalinimo“ buvo numatyta 9 058 824 EUR, o programos tikslas — mažinti perpildytumą ir gerinti pažeidžiamų grupių nuteistųjų sąlygas — buvo įgyvendinamas per 2014 m. pasirašytas sutartis, įskaitant projektą „Elektroninio stebėjimo priemonių taikymas lygtinai paleistiems nuteistiesiems“ (2014 m. Vyriausybės veiklos ataskaita). Tai rodo, kad elektroninės kontrolės priemonių diegimas, numatytas ir dabartinėje žinioje, yra tęstinumas, o administravimas vyksta per CPVA kartu su TM.
Jei gruodžio mėnesį sutartis pasirašoma be nacionalinės koordinavimo institucijos raštiško išlaidų pagrįstumo patvirtinimo, išlaidos tampa teisiškai pagrįstos tik nuo patvirtinimo momento, o tai kelia riziką jų nekvalifikuoti kaip leidžiamų. Dėl 28 straipsnio 2 punkto nepanaudotos paramos lėšos gali būti perkeliamos tarp biudžetinių metų be 30 proc. apribojimo, todėl 2030–2031 metų terminas procedūriškai pasiekiamas net per kelerius biudžeto ciklus. Statybinės dalies eiga priklauso nuo jau gautų Vilniaus kalėjimo rekonstrukcijos leidimų; Kauno kalėjimo projektams toks pasirengimas žinioje nenurodytas.
Pagal BK 250-3 straipsnio 1 d. grasinimas susprogdinti sinagogą, jei yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų, ir už šią veiką atsako bei juridinis asmuo.
Skirtingai nuo BK 145 straipsnio 3 d., kuriuo atsakoma tik gavus nukentėjusiojo skundą ar prokuroro reikalavimą, ikiteisminis tyrimas pagal BK 250-3 straipsnį vyksta valstybės iniciatyva be privataus skundo.
Grasinimai susprogdinti sinagogą ir nužudyti žydus Lietuvoje vertintini ne kaip neapykantos žodžiai, o kaip galimos baudžiamosios veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą: grasinimas susprogdinti patenka po BK 250-3 straipsnio 1 d. (grasinimas padaryti teroristinį nusikaltimą — laisvės atėmimas iki penkerių metų, o už veiką gali atsakyti ir juridinis asmuo), o grasinimas nužudyti žydus — po BK 145 straipsnio 1 d. (laisvės atėmimas iki dvejų metų) arba, esant sistemingam bauginimui, BK 145 straipsnio 2 d. (terorizavimas — iki ketverių metų). Tikslus teisinis klausimas, kurį sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnai: ar buvo „pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas" (250-3 str. 1 d.) ir ar grasinimas buvo adresuotas konkretiems asmenims, ar bendruomenei kaip žmonių grupei dėl religijos. Papildomai antisemitiniai komentarai socialiniuose tinkluose gali turėti BK 170 straipsnio 2 d. sudėtį — viešas niekinimas ar neapykantos skatinimas dėl religijos — kuri baudžiama laisvės atėmimu iki dvejų metų. LŽB pirmininkės nuogastavimas dėl „savanoriškos" apsaugos teisiškai pagrįstas: pagal Policijos įstatymo 5 straipsnio 1 d. 1 ir 2 punketus žmogaus teisių apsauga ir visuomenės saugumo užtikrinimas — tai policijos, ne bendruomenės, uždaviniai.
Pareigūnų kompetencija šioje situacijoje:
Realistiski scenarijai:
Dokumentai susiję su BK 145 straipsnio papildymu – kriminalizuojant viešą grasinimą nužudyti, kvietimą nužudyti ar smurto kurstymą per visuomenės informavimo priemones. Iniciatoriai teigė, kad esamame reguliavime yra spraga: viešas kvietimas nužudyti ar sunkiai sužaloti asmenį nėra baudžiamas, todėl siekiama užpildyti šią spragą, užtikrinti atsakomybės neišvengiamumą ir apsaugoti visuomenę nuo itin pavojingų veikų. Teisės departamento išvadoje keliami tikslingumo principo klausimai – ar siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis – ir vertinama naujos nusikaltimo sudėties atitiktis Konstitucijai bei teisėkuros principams. Tačiau dokumentuose nėra informacijos apie konkrečius iniciatorius ar ryšį su antisemitizmo tema, tad apie tai, kas inicijavo reguliavimą dėl antisemitizmo, atsakyti negalima.
Pagal Kelių įstatymo 18 straipsnio 4 dalį dėl remonto metu taikytų eismo ribojimų atsiradę nuostoliai eismo dalyviams neatlyginami.
Nepaklusus laikiniesiems kelio ženklams darbų ruože, pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį gresia bauda nuo 30 iki 90 eurų.
Garažų gatvės remontas Kaune – tai savivaldybės kelio kapitalinio remonto rangos sutartis, kurios vykdymas leidžia kelio savininkui laikinai riboti eismą ir keisti viešojo transporto maršrutus be prievolės atlyginti dėl to atsiradusius nuostolius eismo dalyviams. Vairuotojams darbų ruože taikomas laikinasis eismo reguliavimas ir bauda už ženklų nepaisymą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 1 dalį (30–90 eurų), o rangovui UAB „Autokausta“ ir savivaldybei – Viešųjų pirkimų įstatymo ir Kelių įstatymo nustatyta sutartinių santykių bei eismo ribojimo tvarka. Sprendžiant vadovaujamasi Kelių įstatymo 18 straipsniu (eismo ribojimas), 2 straipsniu (gatvės kaip kelio sąvoka), 16 straipsniu (kelių remonto finansavimas) ir Viešųjų pirkimų įstatymo 101 bei 107 straipsniais (ginčai dėl pirkimo ir sutarties vykdymo).
Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 ir 5 dalis Garažų gatvė yra kelias – inžinerinis statinys, kurio elementai apima ne tik važiuojamąją dalį, bet ir autobusų sustojimo aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, sankryžas bei technines eismo reguliavimo priemones. Todėl projekte numatytas lietaus nuotekų tinklų, dviračių takų, viešojo transporto mazgo ir geležinkelio pervažos sutvarkymas teisiškai yra vieno kelio objekto remonto dalis, o ne atskiri darbai. Kelių įstatymo 18 straipsnio 1 dalis suteikia kelio savininkui teisę Vyriausybės nustatyta tvarka laikinai apriboti ar nutraukti eismą kelio taisymo (remonto) darbų metu – būtent šiuo pagrindu nuo spalio 8 d. keičiasi šeši maršrutai ir nebeveikia stotelė „Garažų g. A“. Šio straipsnio 4 dalis tiesiogiai nustato, kad dėl tokių ribojimų atsiradę nuostoliai eismo dalyviams neatlyginami. Kelių įstatymo 16 straipsnis nustato, kad savivaldybei priklausančio kelio remontas finansuojamas specialių įstatymų nustatyta tvarka, o kai dalį išlaidų padengia privatūs asmenys, tokiems darbams gali būti teikiamas prioritetas.
Vairuotojams artimiausiais mėnesiais praktinė rizika yra administracinė: laikinųjų ženklų ignoravimas darbų ruože baigiasi bauda nuo 30 iki 90 eurų pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį, o ženklas, skiriantis nuo kelio ženklinimo, turi viršenybę. Keleiviai, naudojantys 19, 20, 26, 28, 40 ir 57 maršrutus, negali reikalauti kompensacijos už nukreipimą apylanka – Kelių įstatymo 18 straipsnio 4 dalis tokius nuostolius neatlygina. Rangovui dvejų metų sutarties terminas reiškia, kad vėlavimas gali sukelti sutartinių sankcijų klausimą. Jei kuris nors nepavykęs pirkimo dalyvis įtartų procedūrinius pažeidimus, jo priemonės būtų pretenzija ir ieškinys apygardos teismui pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 101 straipsnį, o žalos atlyginimo ribas nustato 107 straipsnis. Sekimo taškas: rangovo skelbiamas darbų užbaigimo terminas – 2027 metų pabaiga, o sutarties maksimalus terminas – 2028 metais.