BK 144 straipsnio sankcija numato viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų, taigi gydytojui gresia ne tik bauda, bet ir laisvės atėmimas.
Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako tik tada, kai veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Psichiatrui L. Slušniui ir kitiems medikams, atsisakiusiems konsultuoti pacientą ne valstybine kalba, realiausia teisinė rizika šiuo metu yra ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 144 straipsnį — palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei. Šios normos sankcija numato viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Kylantis teisinis klausimas — ar gydytojo nesugebėjimas (ar atsisakymas) konsultuoti vaiką rusų kalba sudaro 144 straipsnio sudėtį: ar buvo pareiga rūpintis nukentėjusiuoju, ar grėsė pavojus gyvybei ir ar gydytojas turėjo galimybę suteikti pagalbą. Atsakymas bus sprendžiamas pagal BK 144 straipsnį kartu su BK 2 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią asmuo atsako tik tada, kai veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Paciento pusėje veikia Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis: gydytojas informaciją apie sveikatos būklę ir gydymą privalo pateikti jam suprantama forma, paaiškindamas specialius medicinos terminus.
BK 144 straipsnyje nustatyta atsakomybė taikoma tik esant visoms sąlygoms kartu, kurias prokuroras privalo įrodyti:
Praktinės eigos scenarijai skiriasi priklausomai nuo to, ar prokuroras įrodys gyvybei gresiantį pavojų ir galimybę pagalbą suteikti:
Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi veiksmais, ribojančiais konkurenciją, nepagrįstai varžančiais kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžiančiais vartotojų interesus.
Pagal 6 straipsnio 1 dalį išimtis taikoma tik tada, kai veiksmas skatina techninę ar ekonominę pažangą, sudaro vartotojams galimybę gauti papildomos naudos ir nesuteikia galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje, o atitikties įrodinėjimo pareiga tenka pačiai įmonei.
Naujosios Europos Komisijos gairės dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pažeidimų nekuria ir sankcijų nekeičia — jos yra aiškinamojo pobūdžio priemonė, padedanti įvertinti, kada dominuojančios įmonės elgesys tampa draudžiamu. Lietuvoje toks elgesis vertinamas pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 7 straipsnį, kuris draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi veiksmais, ribojančiais konkurenciją, nepagrįstai varžančiais kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžiančiais vartotojų interesus. Tikslios teisinės problemos, kurios bus sprendžiamos taikant gaires, yra dvi: pirma, ar dominuojančios įmonės konkretus veiksmas (grobuoniška kainodara, išimtinumo sąlygos, produktų susiejimas, atsisakymas tiekti) atitinka 7 straipsnyje nurodytus draudžiamų veiksmų požymius; antra, ar tas veiksmas gali būti pateisintas kaip konkurencija pranašumais, o ne rinkos galios išnaudojimas. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įstatymo tikslas — saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę — reiškia, kad dominuojanti padėtis pati savaime pažeidimu nelaikoma, tačiau ją užimančios įmonės atsakomybės rizika dėl elgesio vertinimo yra nuolatinė.
Taikant konkurencijos įstatymo 7 straipsnį, Konkurencijos taryba turi nustatyti, ar veiksmas riboja ar gali riboti konkurenciją, įskaitant 7 straipsnio 1 dalyje išvardytas formas: nesąžiningų kainų ar kitų pirkimo ir pardavimo sąlygų primetimą, prekybos ar gamybos ribojimą darant žalą vartotojams, diskriminacinių sąlygų taikymą bei papildomų įsipareigojimų, nesusijusių su sutarties objektu, primetimą. Gairėse aptariamas išstumiamasis piktnaudžiavimas atitinka šių formų turinį, nes jo esmė — esamų konkurentų veiklos ribojimas ar potencialių konkurentų patekimo į rinką apsunkinimas. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis Konkurencijos tarybai paveda nustatyti atitinkamos rinkos apibrėžimo ir dominuojančios padėties nustatymo kriterijus, tirti rinkas ir taikyti įstatyme numatytas sankcijas, todėl būtent ši institucija Lietuvoje spręs, kaip Komisijos gairių orientyrai derės su nacionaline praktika. Nukentėjęs verslas tyrimo inicijavimui turi pateikti įrodymų, kuriuos Konkurencijos taryba laikytų pakankamais, — šis įrodinėjimo barjeras gairėse nenumatytas ir lieka praktinio vertinimo dalyku. Dominuojančiai įmonei visa pažeidimo įrodinėjimo pareiga nėra perkeliamą, tačiau praktiškai jai tenka aktyviau pateikti duomenis, paneigiančius taikytinas teisės taisykles arba pagrindžiančius elgesio pateisinimą. Vertinant, ar elgesys yra konkurencija pranašumais, pagal analogiją galima remtis 6 straipsnio 1 dalies logika, pagal kurią išimtis taikoma tik tada, kai veiksmas skatina techninę ar ekonominę pažangą, sudaro vartotojams galimybes gauti papildomos naudos ir nesuteikia galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje; kilus ginčui, atitikties įrodinėjimo pareiga tenka pačiai įmonei. Pateiktų šaltinių tarpe nėra teismų praktikos, todėl konkrečios bylos cituoti negalima.
Dominuojančiai padėčiai rinkoje tai praktiškai reiškia didesnį dokumentavimo ir pagrindimo krūvį: kainodaros, išimtinumo susitarimų, tiekimo ir prieigos sąlygų pagrindimą, kad elgesys nebūtų kvalifikuotas kaip konkurentų išstūmimas. Nustačius 7 straipsnio pažeidimą, Konkurencijos taryba pagal 18 straipsnio 1 dalies 5 punktą taiko įstatyme numatytas sankcijas, o tai dominuojančiai įmonei gali reikšti baudą ir prievolę keisti rinkoje taikomas sąlygas. Nukentėjusiems verslams gairės gali sumažinti įrodymų rinkimo barjerą, jeigu Konkurencijos taryba pradės dažniau imtis tyrimų remdamasi aiškesniais vertinimo orientyrais. Tolesnė eiga: gairių praktinę reikšmę atskleis konkretūs taikymo atvejai, todėl stebėtina, ar Konkurencijos taryba savo tyrimuose pradės remtis naujaisiais orientyrais.
Reguliavimą inicijavo Konkurencijos įstatymo pakeitimą rengusios institucijos, siekdamos sudaryti tvarios konkurencijos sąlygas numanomai monopolinę padėtį užimantiems didiesiems Lietuvos komerciniams bankams, be to, projektu siekta mažinti administracinę naštą ūkio subjektams (ypač derinant koncentracijos pranešimo slenksčius) ir suderinti Lietuvos konkurencijos teisę su ES teise. Pagrindinis argumentas – užimti dominuojančią padėtį savaime nėra draudžiama; draudžiamas tik jos piktnaudžiavimas, o rinkos dalis nėra vienintelis dominavimo kriterijus, tad Konkurencijos taryba privalo vertinti ir kitus veiksnius (rinkos dalių stabilumą, įėjimo į rinką kliūtis ir kt.). Diskusijoje pabrėžiama, kad pagal ES praktiką dominavimo prezumpcija mažai tikėtina, kai rinkos dalis mažesnė nei 40 proc., o teismai ir Konkurencijos taryba, vertindami bankų dominavimą, privalo vadovautis ES institucijų praktika.
BK 67 straipsnio 2 dalis leidžia atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirti baudžiamojo poveikio priemones, įskaitant turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą (4 punktas) ir įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (6 punktas) – prokuroras prašo 1 000 eurų įmokos būtent pagal šią nuostatą.
BPK 109 straipsnis suteikia nukentėjusiems asmenims teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį kaltinamajam arba materialiai atsakingiems asmenims, o teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla – taip į bylą pateko VLK ieškinys 17 139 eurų už gydymą ir nukentėjusiųjų ieškiniai dėl 63 000 eurų neturtinės žalos.
TOKS mikroautobuso vairuotojas T. Baidanas, kurio atbuline eiga važiuodamas kliudė ir vėliau mirusią pėsčiąją, atsakomybę neš pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnį, ir byla baigiasi atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kaltinamasis išvengia laisvės atėmimo, tačiau jam taikomos baudžiamojo poveikio priemonės ir turtinės prievolės. Tikslius klausimus spręs teismas pagal BK 281 straipsnį, BK 67 straipsnį, BK 68 straipsnį ir Baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnį.
Kaltinimas grindžiamas KET 27 punktu: važiuodamas atbuline eiga vairuotojas visais atvejais privalo praleisti pėsčiąjį; jo pažeidimas, dėl kurio žuvo žmogus, kvalifikuojamas pagal BK 281 straipsnį. Bylos eiga atskleidžia kelis lygiagrečius teisinius procesus:
Praktiškai svarbiausia, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nereiškia visiško atsikratymo prievolių. T. Baidanui gresia: vienerių metų laidavimas be užstato, 1 000 eurų įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, 5 837,04 euro išlaidų nukentėjusiosios advokatei atlyginimas ir civilinių ieškinių – VLK 17 139 eurų bei neturtinės žalos reikalavimų – nagrinėjimas toje pačioje byloje pagal BPK 109 straipsnį. Teisės vairuoti atėmimo šioje byloje nekeliama, nes prokuroras to neprašė, o BK 68 straipsnis teismui šiuo klausimu suteikia diskreciją. Tolesnis žingsnis – teismo sprendimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo.
Pagal BK 183 str. 6 d. už 1 ir 4 dalių veikas asmuo atsako tik tada, kai yra nukentėjusio asmens skundas, jo teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas — šioje byloje nukentėjusioji yra Telšių rajono savivaldybė, kuriai padaryta 3,5 tūkst. ir 4 tūkst. 125 eurų žala.
Trejiems metams atimta teisė būti išrinktais į valstybės ar savivaldybių institucijų renkamas ar skiriamas pareigas praktiškai reiškia, kad abu asmenys negali kandidatuoti į savivaldybės tarybą.
Šios istorijos asmenys — buvę Telšių rajono savivaldybės tarybos nariai P. Kuizinas ir S. Čekanauskas — nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti pagal laidavimą, todėl jiems nepriimtas nuosprendis, tačiau taikytos realios teisinės pasekmės: vienerių metų laidavimo terminas, trejų metų teisės būti išrinktais į valstybės ir savivaldybės pareigas atėmimas bei baudžiamojo poveikio priemonės — atitinkamai 500 ir 1 000 eurų įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įtarimai pareikti dėl piktnaudžiavimo, turto pasisavinimo ir dokumentų suklastojimo, o iš pateiktų šaltinių norminį pagrindą tiesiogiai atspindi Lietuvos Respublikos baudžiamoji teisė — BK 183 straipsnis „Turto pasisavinimas“: pasisavinus jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, numatyta bauda arba laisvės atėmimas iki trejų metų (183 str. 1 d.), o už didelės vertės turtą — iki šešerių metų (183 str. 2 d.). Tikslus teisinis klausimas, kurį ši byla iškelia, — kokiomis sąlygomis asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, gali būti atleistas nuo atsakomybės pagal laidavimą ir kokios priemonės jam taikomos vietoj bausmės. Svarbi norminė detalė: pagal BK 183 str. 6 d. eurų (P. Kuizinas) ir 4 tūkst. 125 eurų (S. Čekanauskas) turtinė žala.
Prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir atleisti nuo atsakomybės pagal laidavimą patvirtintas Šiaulių apylinkės teismo. Taikant laidavimą, abu asmenys privalo: - visiškai pripažinti kaltę ir nuoširdžiai gailėtis; - atlyginti padarytą turtinę žalą nukentėjusiajai — Telšių rajono savivaldybei (abu šią pareigą įvykdė); - per nustatytą vienerių metų laidavimo terminą nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir vykdyti paskirtas priemones; - sumokėti baudžiamojo poveikio priemonę — P. Kuizinas 500 eurų, S. Čekanauskas 1 000 eurų į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Papildoma sankcija — trejiems metams atimta teisė būti išrinktais į valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių ar nevyriausybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas — praktiškai reiškia, kad abu asmenys iki 2029 m. negali kandidatuoti į savivaldybės tarybą ar eiti panašių pareigų. Žalos dydžio skirtumas (3,5 tūkst. eurų prieš 4 tūkst. 125 eurų) atspindėtas ir baudžiamojo poveikio priemonėse: didesnę žalą padaręs asmuo moka dvigubai didesnę įmoką. Telšių rajono savivaldybės vietos teisės aktai (žemės panaudos, biudžeto, socialinių paslaugų tvarkos aprašai) šiai baudžiamajai bylai tiesiogiai netaikytini — jie reglamentuoja savivaldybės turto ir biudžeto valdymą, o ne tarybos narių atsakomybę už suklastotus išlaidų dokumentus.
Abiems asmenims dabar galioja vienerių metų laidavimo terminas; jei jį vykdys pavyzdingai, baudžiamoji atsakomybė galutinai nebus įgyvendinta, tačiau trejų metų teisės eiti renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas lieka galioti nepriklausomai nuo laidavimo eigos. Savivaldybei tai praktiškai svarbu dvejopai: žala jau atlyginta, taigi turtinio reikalavimo nebelieka, o atimta teisė būti išrinktais keičia ateinančių rinkimų į Telšių rajono savivaldybės tarybą dalyvių ratą. Kitiems tarybos nariams ši byla rodo, kad netikslių duomenų pateikimas išlaidų suvestinėse dėl degalų gali būti kvalifikuojamas kaip turto pasisavinimas pagal BK 183 straipsnį ir už 1 dalies veikas atsakomybė kyla jau esant prokuroro reikalavimui (183 str. 6 d.).
Kitiems vartotojams, pateikus mokėjimams reikalingą informaciją, ESO įsipareigoja atlikti mokėjimą per tris darbo dienas.
Jei išmoka bus pripažinta apmokestinamąja, GPMĮ 24 straipsnio 1 ir 2 dalys įpareigoja mokestį išskaičiuojantį asmenį deklaruoti išmokas: mėnesinė deklaracija pateikiama iki kito mėnesio 15 dienos, metinė — iki kito mokestinio laikotarpio antrojo mėnesio 15 dienos.
Daugiau nei 70 tūkst. vartotojų, kuriems dėl rugpjūčio 22 d. audros buvo viršytas elektros tiekimo atkūrimo terminas, kompensacijų sumų šiame etape jau negalės ginčyti su tiekėju ar persiuntimo operatoriumi — ESO jas skaičiuoja automatiškai, nepriklausomai nuo patirtų nuostolių, o vartotojų pareiga apsiriboja sąskaitos duomenų pateikimu tiems, kurie jų bendrovei neturi. Teisinė problema, kuri dėl šios žinios iškils praktikoje, yra mokesčių kvalifikacija: ar kompensacija už viršytą tiekimo atkūrimo terminą gyventojui yra neapmokestinamoji pašalpa pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 4 punktą (pašalpos stichinių nelaimių atvejais), ar apmokestinamoji 15 proc. tarifu pagal GPMĮ 6 straipsnio 2 dalį. Kyla ir antroji dalinė problema — verslo klientams išmokų mokesčių vertinimas pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (PMĮ) 12 straipsnio 8 punktą, kuriuo neapmokestinamosios pajamos apima netesybas. Kontekstą formuoja elektros energetikos įstatymo (EEĮ) 50 straipsnio 1 ir 2 dalys, pagal kurias skirstomųjų tinklų operatorius privalo užtikrinti nepertraukiamą persiuntimą ir laikytis nustatytų patikimumo reikalavimų.
GPMĮ 17 str. 1 d. 4 p. taikymo ribos čia lemia išmokėtojo statusas: neapmokestinamoji pašalpa stichinių nelaimių atveju turi būti išmokama „reiantis valstybės arba savivaldybių institucijų sprendimais“, o ESO yra tinklų operatorius, kompensacijas skiriantis pagal savo paslaugų kokybės režimą, todėl pagal pateiktą tekstą šio punkto sąlyga automatine prasme nepasitikrinta — kvalifikaciją konkrečiam vartotojui lems tai, ar išmoka yra su darbo santykiais nesusijusios pašalpos prigimties, ar kompensacinė išmoka už sutrikusią paslaugą. Juridiniams vienetams PMĮ 12 str. 8 p. atveria kitokį kelią — jei kompensacija už viršytą terminą kvalifikuojama kaip netesybos, ji į neapmokestinamąsias pajamas nepatenka tik iš tikslinėse teritorijose registruotų vienetų gauta dalis; tai reiškia, kad verslo klientų išmokos, kurių dydis pagal vartojimo apimtis didesnis nei buitinių vartotojų, pagal pateiktą normą priskirtinos neapmokestinamosioms netesybų pajamoms. Operacinėje plotmėje EEĮ 50 str. 3 d. nustato, kad tinklų operatorių atitiktį persiuntimo patikimumo reikalavimams prižiūri Taryba, o nesilaikantys reikalavimų atsako įstatymų nustatyta tvarka; EEĮ 70-4 straipsnis papildomai priskiria vartotojų teisių priežiūrą Tarybai ir Tarnybai. Buitinių vartotojų nesutarimai dėl kompensacijų dydžio pagal EEĮ 10 straipsnio 1 ir 3 punktus gali būti keliami Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri nagrinėja skundus dėl energetikos įmonių nesąžiningos komercinės veiklos; EEĮ 51 straipsnio 1 dalis kartu suteikia teisę gauti aiškią informaciją apie savo teises iš paties tinklų operatoriaus. Vertinant Seime svarstomą termino, po kurio priklauso kompensacijos, trumpinimą nuo 72 iki 24 valandų, ESO vadovo pozicija remiasi Vyriausybės plano tikslu iki 2030 metų pasiekti 72 valandų terminą, tačiau šis klausimas teisinį sprendimą gaus tik priėmus įstatymo pakeitimą — kol kas taikytina 72 valandų riba.
Praktinė eiga vartotojams trumpa ir terminuota:
Fiskalinė pasekmė diferencijuota: jei gyventojų išmokos nebus priskirtinos GPMĮ 17 str. 1 d. 4 p. pašalpoms, apmokestinimas 15 proc. tarifu atsiras deklaravus 2026 metų pajamas, o ESO kaip išmokėtojui gali tekti vykdyti GPMĮ 24 str. 2 d. deklaravimo pareigą. Verslo klientams palanki kvalifikacija pagal PMĮ 12 str. 8 p. atima pelno mokesčio naštą nuo gautų netesybų. Bendrovei riziką sudaro ne šios išmokos, o ateitis: jei Seimas priims 24 valandų terminą anksčiau, nei bus įvykdytos Vyriausybės programos kabeliavimo priemonės, atkūrimo terminų viršijimo atvejai ir kompensacijų apimtys ženkliai išaugs.