Legal prism · 2026-10-10
ArchiveLTEN

Legal prism — 2026-10-10

Updated: 2026-10-10 19:35
The day's news through a legal prism — grounded in our database of Lithuanian legislation.
Original — verbatim from the source Analysis — our legal insight (not a source)

Today's news through the legal prism (5)

Selected for a legal angle. For each: original → fact-check and legal basis → substantive analysis.
Filter by area of law:
Original article → Lithuania’s Foreign Ministry Hands Protest Note to Russian Embassy Representative · Kas vyksta Kaune
Original — Kas vyksta Kaune
Lithuania’s Foreign Ministry Hands Protest Note to Russian Embassy Representative Copy link
A representative of the Russian Embassy in Lithuania, summoned to the Ministry of Foreign Affairs on Friday, was handed a strongly worded protest note over Russia’s continued deliberate strikes against Ukrainian civilians and destruction…
Analysis
Article 8(b)(i) and (ii) of the Rome Statute prohibit intentionally directing attacks against civilians not taking direct part in hostilities and against civilian objects, namely objects that are not military objectives.
Article 2 of the Law on the Status of Foreign Diplomatic Missions in the Republic of Lithuania grants embassy personnel the privileges and immunities of the Vienna Convention; accordingly, the note is the only direct legal measure against the representative personally.

Core issue

The protest note delivered by the Lithuanian Ministry of Foreign Affairs to a representative of the Russian Embassy is a form of diplomatic measure by which a state officially records violations of international humanitarian law and demands that they cease; however, in itself it creates no criminal or material liability. The true legal significance of this communication is twofold: it documents the basis for Russia’s responsibility and Lithuania’s duty, as a party to the Geneva Conventions, to act against grave breaches of those Conventions. The more precise legal question arising from this matter is whether intentional strikes against residential buildings in Pryluky and public transport in Kramatorsk meet the definition of war crimes, and under which rules the perpetrators of such acts may be held liable. The assessment will apply Article 8 of the Rome Statute of the International Criminal Court and the Additional Protocol to the Geneva Conventions of 12 August 1949 relating to the Protection of Victims of International Armed Conflicts, both of which are identified in the Ministry’s statement.

Legal assessment

Article 8(a)(iii) and (iv) of the Rome Statute classify wilful killing and wilfully causing great suffering to protected persons as grave breaches of the Geneva Conventions, i.e. war crimes. A residential building and public transport carrying civilians are civilian objects under these provisions, and the number of deaths, more than two dozen in Pryluky, including five children, and more than three dozen in Kramatorsk, satisfies the indicators of a large-scale violation. The duty referred to in the Ministry’s note to “take all necessary precautions” reflects a provision of the Additional Protocol which, according to the sources, the Ministry cites as strictly obliging the parties to protect the civilian population and civilian objects against the dangers arising from military operations. Lithuania’s duties in the context of martial law or armed conflict are established in Article 31(1) of the Law of the Republic of Lithuania on Martial Law: state and municipal institutions must comply with, and within their competence ensure that all persons subject to Lithuanian jurisdiction comply with, universally recognised norms and principles of international humanitarian law. The procedure for delivering the note is based on Article 2 of the Law of the Republic of Lithuania on the Diplomatic Service, the legal basis of which consists of the Constitution, laws and international treaties, including the 1961 Vienna Convention on Diplomatic Relations. The representative of the Russian Embassy in Vilnius acts under Article 2 of the Law on the Status of Foreign Diplomatic Missions in the Republic of Lithuania, which grants him the privileges and immunities of the Vienna Convention; accordingly, the note is the only direct legal measure against the representative personally, as he is not subject to Lithuanian jurisdiction for criminal prosecution. At the same time, Article 3 of that law obliges mission personnel to respect the Constitution and laws of Lithuania, while Article 12(1)(3) of the Law on the Diplomatic Service assigns to a diplomatic mission the function of negotiating with the government of the receiving state; the reverse channel, MFA to embassy, is a customary means of communicating a state’s position.

Consequences

The note does not create a procedure that would result in the judicial conviction of Russian officials in Lithuania; criminal liability, as the Ministry emphasises, remains a matter for international criminal justice or the jurisdiction of the responsible state, while Lithuania’s measures at this stage are diplomatic in nature. In practical terms, this means:

  • The Russian Embassy may fail to respond to the note or may respond by denying it; diplomatic immunity under the Vienna Convention means that its implementation cannot be compelled.
  • The qualification under Article 8 of the Rome Statute means that evidence collected in relation to these strikes may be used in future international proceedings, irrespective of the diplomatic fate of the note.
Roots — who shaped this rule and why:
Legal basis (3)
• Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymas 31 straipsnis (statute)
31 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimas 1. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos privalo laikytis ir pagal savo kompetenciją…
31 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimas 1. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos privalo laikytis ir pagal savo kompetenciją užtikrinti, kad visi Lietuvos Respublikos jurisdikcijai karo padėties metu priklausantys asmenys laikytųsi visuotinai pripažintų tarptautinės humanitarinės teisės normų ir principų. 2. Įvedus karo padėtį: 1) Respublikos Prezidentas Užsienio reikalų ministerijos siūlymu skiria valstybę globėją, kaip numatyta 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų papildomame protokole dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (1 protokolas); 2) Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, vadovaudamasi 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais, sudaro tribunolą, kuris, kilus bet kokių abejonių dėl asmens turimo karo belaisvio statuso, sprendžia dėl minėto statuso asmenims suteikimo. Tribunolo darbo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Tribunolo sprendimai dėl karo belaisvio statuso nustatymo gali būti skundžiami teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka; 3) Vyriausybė ar jos įgaliota institucija įsteigia oficialų informacijos biurą informacijai apie Lietuvos Respublikos žinioje esančius priešiškos valstybės asmenis, patyrusius laivo sudužimą, sužeistuosius, ligonius ir mirusiuosius, kaip tai numatyta 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūrose padėties pagerinimo ir 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo, Lietuvos Respublikoje esančius saugomus asmenis, kaip jie apibrėžti 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl civilių apsaugos karo metu, rinkti ir perduoti. Informacijos biuro sudarymo ir darbo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija; 4) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija įsteigia Kapų registravimo tarnybą, kaip tai numatyta 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo. Kapų registravimo tarnybos darbo tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministras; 5) ginkluotųjų pajėgų vadas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka organizuoja ir koordinuoja karo belaisvių konvojavimą, jų stovyklų steigimą, karo belaisvių laikymą jose, taip pat karo belaisvių evakavimą. 3. Asmenų, turinčių teisę į karo belaisvių statusą, ir karo belaisvių repatrijavimo iš Lietuvos Respublikos tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
• Dėl 1977 m. Europos konvencijos dėl kovos su terorizmu ratifikavimo 1 straipsnis (statute)
Hagoje; b) nusikaltimai, kuriuos numato Konvencija dėl kovos su neteisėta veika prieš civilinės aviacijos saugumą, pasirašyta 1971 m. rugsėjo 23 d. Monrealyje; c) sunkūs…
Hagoje; b) nusikaltimai, kuriuos numato Konvencija dėl kovos su neteisėta veika prieš civilinės aviacijos saugumą, pasirašyta 1971 m. rugsėjo 23 d. Monrealyje; c) sunkūs nusikaltimai, padaryti kėsinantis į tarptautiniu mastu ginamų asmenų, tarp jų diplomatų, gyvybę, fizinę neliečiamybę ar laisvę; d) nusikaltimai, apimantys vaikų grobimą, įkaitų paėmimą ar neteisėtą laisvės apribojimą; e) nusikaltimai, kurių metu panaudojamos minos, granatos, raketos, automatiniai šaunamieji ginklai ar sprogstamieji paketai, jei jų panaudojimas kelia žmonėms pavojų; f) pasikėsinimas padaryti kurį nors iš aukščiau minėtų nusikaltimų arba bendrininkavimas padarant arba bandant padaryti tokį nusikaltimą. 2 straipsnis 1. Ekstradicijos tarp Susitariančiųjų šalių tikslais Susitariančioji šalis gali nuspręsti smurtinio nusikaltimo nepripažinti politiniu nusikaltimu, su politiniu nusikaltimu susijusiu nusikaltimu arba politiniais motyvais padarytu nusikaltimu, išskyrus 1 straipsnyje numatytus nusikaltimus asmens gyvybei, fizinei neliečiamybei ar laisvei. 2. Tai taikoma ir sunkiems nusikaltimams nuosavybei, išskyrus 1 straipsnyje numatytus nusikaltimus, jei ta veika sukėlė kolektyvinį pavojų asmenims. 3. Tai taikoma pasikėsinimo padaryti bet kurį aukščiau minėtą nusikaltimą arba bendrininkavimo darant arba bandant padaryti tokį nusikaltimą atžvilgiu. 3 straipsnis Susitariančiųjų šalių galiojančios ekstradicijos sutartys ir susitarimai, tarp jų Europos konvencija dėl ekstradicijos, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šiai Konvencijai. 4 straipsnis Jei 1 ar 2 straipsniuose išvardyti nusikaltimai nėra išvardyti kaip nusikaltimai, už kuriuos pagal Susitariančiųjų šalių sudarytas ekstradicijos konvencijas ar sutartis yra taikoma ekstradicija, šios Konvencijos tikslais jie yra laikomi nusikaltimais, kuriuos apima aukščiau minėti susitarimai.
• Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato karo padėties įvedimo ir atšaukimo tvarką, valstybės valdymo ir vietos savivaldos ypatumus…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato karo padėties įvedimo ir atšaukimo tvarką, valstybės valdymo ir vietos savivaldos ypatumus, ginkluotųjų pajėgų statusą ir žmogaus teisių ir laisvių laikinus apribojimus karo padėties metu, piliečių pasirengimo valstybės gynybai pagrindus, taip pat karo padėties metu ir atšaukus karo padėtį taikytinas priemones. pasirengimo valstybės gynybai pagrindus, taip pat karo padėties metu ir atšaukus karo padėtį taikytinas priemones. 2. Šiame įstatyme nustatytos specialiosios priemonės, išskyrus nustatytąją šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, taip pat šio įstatymo 27 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 28 straipsnio 2 dalyje nustatyti žmogaus teisių ir laisvių laikini apribojimai karo padėties metu taikomi visoje valstybėje, o šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta specialioji priemonė ir kiti šiame įstatyme nustatyti žmogaus teisių ir laisvių laikini apribojimai – tik toje valstybės dalyje, kurioje įvesta karo padėtis. Specialiosios priemonės ir žmogaus teisių ir laisvių apribojimai gali būti laikinai taikomi tik tiek, kiek tai būtina valstybės gynybos ar kitoms gyvybiškai svarbioms valstybės funkcijoms atlikti, ir jeigu tokie žmogaus teisių ir laisvių apribojimai numatyti Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete ar Lietuvos Respublikos Seimo nutarime dėl karo padėties įvedimo. numatyti Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete ar Lietuvos Respublikos Seimo nutarime dėl karo padėties įvedimo. 3. Jeigu yra šio įstatymo ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio įstatymo normos, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.
Original article → Oxygen Forensics at center of scandal as U.S. suspects secret ties to Russian entities · Laikas.lt
Original — Laikas.lt
Oxygen Forensics at center of scandal as U.S. suspects secret ties to Russian entities Copy link
The U.S. Department of Justice has brought charges against U.S.-registered digital forensics company Oxygen Forensics, alleging that it was effectively run and developed in Russia while this was concealed for years. According to…
Analysis
Liability under Article 123-1(1) of the Criminal Code takes the form of punishment by a fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to five years, while under paragraph 2 liability may arise even through negligence.
Under Article 52(2) of the Criminal Code, the penalty of restricting a legal person’s activities may be imposed for a period of between one and five years.

Core issue

For the entities concerned, this information does not yet give rise to direct legal risk in Lithuania: the charges have been brought by the U.S. Department of Justice, not by Lithuanian or other Member State authorities, and therefore this is not, at this stage, a determination of guilt and does not create an automatic prohibition on using the company’s products. The actual legal position is twofold: the U.S.-registered company Oxygen Forensics will face the consequences of the indictment process in the U.S. system, including seized accounts, domains, and infrastructure, while in Europe the central question is whether Lithuanian and other law-enforcement bodies may continue using this software and whether such use may trigger liability under the Criminal Code of the Republic of Lithuania. The precise issues that may have to be assessed in Lithuania are twofold: first, whether trading or providing services with an entity controlled from Russia breaches international sanctions implemented in the Republic of Lithuania, which would be assessed under Article 123-1 of the Criminal Code; and second, if such conduct were established, what penalties would apply to a legal person under Article 43 of the Criminal Code. The risk would not be limited to the company itself: under Article 123-1(2) of the Criminal Code, liability for breach of sanctions may arise even through negligence, and paragraph 3 provides that legal persons are also liable for these acts.

Legal assessment

If it were established that a Lithuanian institution or undertaking entered into transactions with an entity subject to international sanctions and that substantial damage resulted, liability under Article 123-1(1) of the Criminal Code would take the form of punishment by a fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to five years. The absence of any requirement to prove damage under this provision is defined only for the first scenario: where a prohibition on a person entering the territory of a Member State is breached, it is sufficient that the conditions for entry or transit were created, without the need to prove damage. For a legal person, Article 43(1) of the Criminal Code provides for three possible penalties: a fine, restriction of activities, or liquidation, and only one penalty may be imposed for a single criminal offence under Article 43(3). Article 52(1) of the Criminal Code would allow the court to prohibit a legal person from engaging in certain activities or to revoke permits or licences, while Article 52(2) sets the applicable term at between one and five years. The most extreme measure, liquidation under Article 53 of the Criminal Code, entails an obligation to terminate all economic and financial activity within the time limit set by the court. From an asset perspective, two provisions are relevant: Article 72(2) of the Criminal Code treats as confiscable property any instrument, means, or proceeds of a prohibited act, while Article 72-3, concerning extended confiscation, applies only to a natural offender convicted of a less serious, serious, or very serious intentional offence where the difference between the property held and lawful income exceeds 250 MGL during the five years preceding the offence. The fact that the charges brought in the United States do not map directly onto Lithuanian legal provisions means that there is no direct transposition mechanism here; Article 8 of the Criminal Code regulates only the liability of a natural person for acts committed abroad under Articles 5 and 51 and would apply only to a limited extent in this situation, since the issue concerns a legal person and the circumstances of its control, rather than the enforcement of a sentence imposed abroad on an individual. It should be noted that the sources provided contain neither Lithuanian case law nor the text of EU sanctions instruments, and therefore any specific analysis of the application of sanctions to this supplier can be based only on the wording of Article 123-1 of the Criminal Code itself.

Consequences

In practical terms, the most important scenarios for Lithuanian users and purchasers are as follows:

  • if it is established that transactions with this supplier breach implemented international sanctions and cause substantial damage, the institution or its managers may face liability under Article 123-1(1) of the Criminal Code: a fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to five years;
  • for a legal person, under Article 43 of the Criminal Code, the court could impose a fine, restriction of activities for up to five years under Article 52(2), or liquidation under Article 53;
  • the software used may be treated as an instrument or means of a prohibited act under Article 72(2) of the Criminal Code and confiscated, irrespective of formal ownership, if the conditions set out in Article 72(4) are met.

In such cases, liability under Article 244 of the Criminal Code is also relevant: the manager or responsible employee of a legal person who fails to comply with an imposed penalty or penal measure, except confiscation of property and extended confiscation, commits a criminal misdemeanour. In the context of the presumption of innocence, it is important that the U.S. charging document itself states that the charges do not amount to a finding that the product contains malicious code. This means that decisions by Lithuanian institutions to discontinue use may be based on a risk assessment rather than on a final and binding conviction.

Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by stakeholders in law enforcement with a view to enabling the police to respond swiftly to threats faced by victims of domestic violence. The principal issue is the discrepancy between the concepts used in the Law on Protection against Domestic Violence and the Criminal Code, in particular as regards the persons covered by domestic violence provisions. As a result, officers are unable to apply protective measures effectively to persons who do not fall within the list of subjects under Article 248 of the Criminal Code, such as former partners. The aim is to harmonise these legal acts so as to ensure immediate protection for persons who have experienced violence.

Legal basis (3)
• Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymas 34 straipsnis (statute)
34 straipsnis. Sąlygos, kuriomis draudžiamas ir ribojamas tiekėjų dalyvavimas pirkime 1. Perkančioji organizacija atmeta paraiškas ir pasiūlymus: 1) dėl tiekėjo, kuris…
34 straipsnis. Sąlygos, kuriomis draudžiamas ir ribojamas tiekėjų dalyvavimas pirkime 1. Perkančioji organizacija atmeta paraiškas ir pasiūlymus: 1) dėl tiekėjo, kuris yra fizinis asmuo, arba dėl tiekėjo, kuris yra juridinis asmuo, kita organizacija ar jos padalinys, vadovo, kito valdymo ar priežiūros organo nario ar kito asmens (asmenų), turinčio (turinčių) teisę atstovauti tiekėjui ar jį kontroliuoti, jo vardu priimti sprendimą, sudaryti sandorį, asmens (asmenų), turinčio (turinčių) teisę surašyti ir pasirašyti tiekėjo finansinės apskaitos dokumentus (supaprastinto pirkimo atveju – tiekėjo, kuris yra juridinis asmuo, kita organizacija ar jos padalinys, vadovo ar asmens (asmenų), turinčio (turinčių) teisę surašyti ir pasirašyti tiekėjo finansinės apskaitos dokumentus), per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis ir šis asmuo turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už: a) dalyvavimą nusikalstamame susivienijime, jo organizavimą ar vadovavimą jam; b) teroristinį ar su teroristine veikla susijusį nusikaltimą, valstybės paslapties atskleidimą ar praradimą; c) kyšininkavimą, prekybą poveikiu, papirkimą; d) sukčiavimą, turto pasisavinimą, turto iššvaistymą, apgaulingą pareiškimą apie juridinio asmens veiklą, kredito, paskolos, tikslinės paramos, subsidijos ar dotacijos panaudojimą ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką, kreditinį sukčiavimą, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą, deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento nepateikimą, apgaulingą finansinės apskaitos tvarkymą ir (arba) organizavimą ar piktnaudžiavimą, kai šiomis nusikalstamomis veikomis kėsinamasi į Europos Sąjungos finansinius interesus, kaip apibrėžta Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, parengtos vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu, 1 straipsnyje; e) nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimą; f) kitose valstybėse padarytą nusikaltimą, apibrėžtą kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, įgyvendinančiuose Direktyvos 2009/81/EB 39 straipsnio 1 dalyje išvardytus Europos Sąjungos teisės aktus; 2) dėl tiekėjo (juridinio asmens) per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis už šios dalies 1 punkto a–f papunkčiuose nurodytas nusikalstamas veikas; 21) dėl tiekėjo (juridinio asmens), kuris yra neatlikęs jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo juridiniam asmeniui dalyvauti viešuosiuose pirkimuose; 3) perkančioji organizacija bet kokiomis tinkamomis priemonėmis gali įrodyti, kad tiekėjas yra padaręs rimtą profesinį pažeidimą, dėl kurio perkančioji organizacija abejoja tiekėjo sąžiningumu, kai jis: a) yra padaręs finansinės atskaitomybės ir audito teisės aktų pažeidimą ir nuo jo padarymo dienos praėjo mažiau kaip vieni metai; b) neatitinka minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 401 straipsnio 1 dalyje. Taikant šį tiekėjo pašalinimo iš pirkimo procedūros pagrindą, vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo 401 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais, juos skaičiuojant nuo Mokesčių administravimo įstatymo 401 straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų padarymo dienos, tačiau visais atvejais šie terminai negali būti ilgesni negu 3 metai; c) yra padaręs draudimo sudaryti draudžiamus susitarimus, įtvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje ar panašaus pobūdžio kitos valstybės teisės akte, pažeidimą ir nuo jo padarymo dienos praėjo mažiau kaip 3 metai; d) tiekėjas yra neįvykdęs pirkimo sutarties, sudarytos vadovaujantis šiuo įstatymu, Viešųjų pirkimų įstatymu ar Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymu, ar koncesijos sutarties arba netinkamai ją įvykdęs ir tai buvo esminis sutarties pažeidimas, kaip nustatyta Civilinio kodekso 6.217 straipsnyje (toliau – esminis pirkimo sutarties pažeidimas), dėl kurio per pastaruosius 3 metus buvo nutraukta sutartis arba per pastaruosius 3 metus yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo tenkinamas perkančiosios organizacijos, perkančiojo subjekto ar suteikiančiosios institucijos reikalavimas atlyginti nuostolius, patirtus dėl to, kad tiekėjas sutartyje nustatytą esminę sutarties sąlygą vykdė su dideliais arba nuolatiniais trūkumais ar per pastaruosius 3 metus buvo priimtas perkančiosios organizacijos sprendimas, kad tiekėjas sutartyje nustatytą esminę sutarties sąlygą vykdė su dideliais arba nuolatiniais trūkumais ir dėl to buvo pritaikyta sutartyje nustatyta sankcija. Šiuo pagrindu tiekėjas taip pat pašalinamas iš pirkimo procedūros, kai vadovaujantis kitų valstybių teisės aktais per pastaruosius 3 metus nustatyta, kad jis, vykdydamas ankstesnę pirkimo ar koncesijos sutartį, sutartyje nustatytą esminį reikalavimą įgyvendino su dideliais arba nuolatiniais trūkumais ir dėl to ta ankstesnė sutartis buvo nutraukta anksčiau laiko, buvo pareikalauta atlyginti žalą ar taikomos kitos panašios sankcijos. 2. Perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti, kad paraiška ar pasiūlymas atmetami, jeigu: 1) tiekėjas yra nemokus, jam iškelta restruktūrizavimo ar bankroto byla, inicijuotos ar pradėtos likvidavimo procedūros, kai jo turtą valdo teismas ar nemokumo administratorius, kai jis su kreditoriais yra sudaręs taikos sutartį (tiekėjo ir kreditorių susitarimą tęsti tiekėjo veiklą, kai tiekėjas prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti), kai jis yra sustabdęs ar apribojęs savo veiklą arba jo padėtis pagal valstybės, kurioje jis registruotas, teisės aktus yra tokia pati ar panaši; 2) dėl tiekėjo, kuris yra fizinis asmuo, per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis ir šis asmuo turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, intelektinei ar pramoninei nuosavybei, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai, valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, taip pat už nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu ginklais, šaudmenimis, karine įranga, sprogmenimis, sprogstamosiomis bei radioaktyviosiomis medžiagomis, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje išvardytas nusikalstamas veikas; 3) dėl tiekėjo, kuris yra juridinis asmuo, per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis už šios dalies 2 punkte nurodytas nusikalstamas veikas; 4) tiekėjas yra padaręs rimtą profesinį pažeidimą (išskyrus nurodytą šio straipsnio 1 dalies 2 punkte), dėl kurio perkančioji organizacija abejoja tiekėjo sąžiningumu ir šį pažeidimą gali įrodyti bet kokiomis tinkamomis priemonėmis. Šiuo pagrindu perkančioji organizacija gali pašalinti tiekėją iš pirkimo procedūros, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos praėjo mažiau kaip vieni metai; 5) tiekėjas, jo subrangovas, ūkio subjektas, kurio pajėgumais remiamasi, gamintojas ar juos kontroliuojantis asmuo (įskaitant jų teikiamų paslaugų, tiekiamų prekių, įrangos ypatybes) nėra patikimas ar kelia grėsmę nacionaliniam saugumui; 6) tiekėjas nėra įvykdęs įsipareigojimų, susijusių su socialinio draudimo įmokų mokėjimu pagal valstybės, kurioje jis registruotas, ar valstybės, kurioje yra perkančioji organizacija, reikalavimus; 7) tiekėjas nėra įvykdęs įsipareigojimų, susijusių su mokesčių mokėjimu pagal valstybės, kurioje jis registruotas, ar valstybės, kurioje yra perkančioji organizacija, reikalavimus. Tiekėjas laikomas įvykdžiusiu įsipareigojimus, susijusius su mokesčių, įskaitant socialinio draudimo įmokas, mokėjimu, jeigu jo neįvykdytų įsipareigojimų suma yra mažesnė kaip 50 eurų; 8) tiekėjas pirkimo procedūrų metu nuslėpė informaciją ar pateikė melagingą informaciją apie atitiktį šio įstatymo 34, 35, 36, 37 straipsniuose nustatytiems reikalavimams ir tai perkančioji organizacija gali įrodyti bet kokiomis teisėtomis priemonėmis. Šiuo pagrindu tiekėjas taip pat šalinamas iš pirkimo procedūros, kai ankstesnių procedūrų, atliktų šio įstatymo, Viešųjų pirkimų įstatymo, Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo ar Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo nustatyta tvarka, metu nuslėpė informaciją ar pateikė šiame punkte nurodytą melagingą informaciją ir dėl to per pastaruosius vienus metus buvo pašalintas iš pirkimo procedūrų. Šiuo pagrindu tiekėjas taip pat pašalinamas iš pirkimo procedūros, kai, vadovaujantis kitų valstybių teisės aktais, ankstesnių pirkimo procedūrų metu jis nuslėpė informaciją ar pateikė melagingą informaciją ir dėl to per pastaruosius vienus metus buvo pašalintas iš pirkimo ar koncesijos suteikimo procedūrų arba jam taikomos kitos panašios sankcijos. 3. Perkančioji organizacija pašalina tiekėją iš pirkimo procedūros pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 2 dalyje nurodytus pašalinimo pagrindus ir tuo atveju, kai ji turi įtikinamų duomenų, kad tiekėjas, siekdamas išvengti šio straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 2 dalyje nurodytų pašalinimo pagrindų taikymo, yra įsteigtas arba dalyvauja pirkime vietoj kito asmens. 4. Perkančioji organizacija, priimdama sprendimus dėl tiekėjo pašalinimo iš pirkimo procedūros pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 2 dalyje nurodytus pašalinimo pagrindus, atsižvelgia į tai, ar vertinant tiekėjo patikimumą tiekėjo pašalinimas iš pirkimo procedūros proporcingas vertinamam tiekėjo elgesiui, šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunkčio atveju – ar taikant šį tiekėjo pašalinimo iš pirkimo procedūros pagrindą būtų reikšmingai apribota konkurencija. Priimant sprendimus dėl tiekėjo pašalinimo iš pirkimo procedūros pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 2 dalyje nurodytus pašalinimo pagrindus, gali būti atsižvelgiama į pagal šio įstatymo 38 ir 55 straipsnius skelbiamą informaciją. 5. Perkančioji organizacija, pirkimo dokumentuose reikalaudama, kad tiekėjas įrodytų, jog šio straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 dalies 1, 2, 3, 6 ir 7 punktuose nurodytų aplinkybių nėra, kaip pakankamą įrodymą priima teismo, valstybės įmonės Registrų centro ar kitos kompetentingos institucijos dokumentą. Tiekėjas nurodytoms aplinkybėms įrodyti gali pateikti valstybės įmonės Registrų centro Vyriausybės nustatyta tvarka išduotą dokumentą, patvirtinantį jungtinius kompetentingų institucijų tvarkomus duomenis. Perkančioji organizacija negali reikalauti dokumentų ir informacijos, kurie perkančiajai organizacijai pagal Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymą ar kitus teisės aktus yra neatlygintinai prieinami Lietuvos Respublikos registruose, valstybės informacinėse sistemose ir kitose informacinėse sistemose. 6. Perkančioji organizacija, pirkimo dokumentuose reikalaudama, kad tiekėjas ar jo subrangovas įrodytų, jog šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytų aplinkybių nėra, pirkimų, susijusių su įslaptinta informacija, atvejais kaip įrodymą priima tiekėjo patikimumo pažymėjimą, įslaptintos informacijos, žymimos slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, apsaugos reikalavimų atitiktį patvirtinančią pažymą ar tiekėjo leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Perkančioji organizacija visais atvejais gali laikyti, kad tiekėjas, jo subrangovas, ūkio subjektas, kurio pajėgumais remiamasi, gamintojas ar juos kontroliuojantis asmuo nėra patikimas ar kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, jeigu ji gauna kompetentingų institucijų pateiktą tai patvirtinančią informaciją. Informaciją, reikalingą įvertinti, ar tiekėjas, jo subrangovas, ūkio subjektas, kurio pajėgumais remiamasi, gamintojas ar juos kontroliuojantis asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, pagal perkančiosios organizacijos kreipimąsi teikia kompetentingos institucijos, vadovaudamosi Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme nurodytais patikros dėl atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijais. Perkančiųjų organizacijų, veikiančių gynybos srityje, atliekamų pirkimų atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 7. Jeigu perkančiajai organizacijai kyla abejonių dėl tiekėjo tinkamumo, ji turi teisę kreiptis į kompetentingas institucijas, kad gautų visą reikiamą informaciją. Jeigu reikalinga informacija yra susijusi su tiekėju iš kitos valstybės narės negu perkančioji organizacija, ji gali kreiptis į atitinkamas tos valstybės narės kompetentingas institucijas. 8. Jeigu tiekėjas negali pateikti šio straipsnio 5 dalyje nurodytų dokumentų, nes atitinkamoje valstybėje tokie dokumentai neišduodami arba toje valstybėje išduodami dokumentai neapima visų šio straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytų aplinkybių, jie gali būti pakeisti priesaikos deklaracija arba valstybėse, kuriose ji netaikoma, – oficialia tiekėjo deklaracija, kurią jis yra pateikęs kompetentingai teisinei arba administracinei institucijai, notarui arba kompetentingai profesinei ar prekybos organizacijai savo kilmės valstybėje arba valstybėje, iš kurios jis atvyko. 9. Viešųjų pirkimų tarnyba privalo sudaryti Lietuvos Respublikos įmonių ir institucijų, kompetentingų išduoti šio straipsnio 5 dalyje nurodytus dokumentus, sąrašą ir jį pateikti Europos Komisijai. Viešųjų pirkimų tarnyba taip pat atsakinga už naujų šio sąrašo duomenų pateikimą Europos Komisijai.
• Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas 5 straipsnis (statute)
[Kryžminė nuoroda (cross-ref) — 34 str. nukreipia į 5 str.] 5 straipsnis. Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas 1. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti…
[Kryžminė nuoroda (cross-ref) — 34 str. nukreipia į 5 str.] 5 straipsnis. Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas 1. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant: 1) susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas; 2) susitarimą pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu; 3) susitarimą nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas; 4) susitarimą panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir taip sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; 5) susitarimą iš kitų ūkio subjektų reikalauti papildomų įsipareigojimų, kurie pagal savo komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu. 2. Konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. 3. Šis straipsnis gali būti netaikomas ūkio subjektų sudarytiems susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmės įtakos negali itin riboti konkurencijos. Tokiems susitarimams taikomus reikalavimus ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba).
• Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.217 straipsnis (statute)
[Kryžminė nuoroda (cross-ref) — 34 str. nukreipia į 6.217 str.] 2. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1 ) ar…
[Kryžminė nuoroda (cross-ref) — 34 str. nukreipia į 6.217 str.] 2. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1 ) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2 ) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3 ) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4 ) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5 ) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. 3. Kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą. 4. Kitais šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. 5. Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. 6.218 straipsnis. Pranešimas apie sutarties nutraukimą 1. Šio kodekso 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. 2. Kai sutartį iš esmės pažeidusi šalis iki sutarties nutraukimo buvo pasiūliusi ją įvykdyti, tačiau šis pasiūlymas buvo pareikštas pavėluotai arba dėl kitų priežasčių neatitinka sutarties reikalavimų, nukentėjusi šalis praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ji per protingą terminą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie pasiūlymą įvykdyti sutartį, arba toks pasiūlymas neatitinka tinkamo sutarties įvykdymo. 6.219 straipsnis.
Original article → State-appointed defense for a minor on trial: real help or just a formality? · 15min
Original — 15min
State-appointed defense for a minor on trial: real help or just a formality? Copy link
According to information released by the center, the boy had repeatedly been placed in closed institutions from an early age and is now in custody after reaching the age of criminal responsibility. His mother also says she suspects adults…
Analysis
Under Article 48(1) of the CCP, defence counsel has the right to communicate without obstruction and to meet privately with the detained person, with no limitation on the number or duration of meetings.
Article 90(7) of the Criminal Code provides that a sentence of imprisonment imposed on a minor may not exceed ten years, while Article 82 of the Criminal Code allows the court to impose no more than three educational measures.

Core issue

For an arrested minor for whom the participation of defence counsel is mandatory, the law guarantees not the formal presence of a lawyer in the case, but actual defence: unhindered communication with counsel, with no limitation on the number or duration of meetings, and the participation of a legal representative. The real legal question in this situation is whether the lawyer’s failure to meet with the detained client breaches counsel’s duties under Article 48 of the Code of Criminal Procedure and the right to defence under Article 10 of the CCP, as well as how the family may challenge the suitability of appointed counsel under Article 21 of the Law on State-Guaranteed Legal Aid. The mother’s position as a legal representative under Articles 53 and 54 of the CCP, and the legal basis for the lawyer’s threat of a fine for the risk of disclosing pre-trial investigation data, are also at issue; however, since the sources do not provide the provision establishing such a sanction, it cannot be analysed.

Legal assessment

Under Article 10(1) of the CCP, the right to defence is guaranteed immediately from the moment of arrest or the first interrogation, while paragraph 2 obliges the court, prosecutor and pre-trial investigation officer to take the necessary measures to secure that right. The tools available to defence counsel are listed in Article 48(1) of the CCP:

  • to meet privately with the suspect before an interrogation or court hearing;
  • to communicate and meet without obstruction with the detained person, with no limitation on the number or duration of meetings;
  • to participate in interrogations and other procedural acts involving the suspect, to ask questions and to make statements. Although the sources contain no rule directly requiring a lawyer to visit a detained person, Article 50(1) of the CCP requires that a detained person be afforded the opportunity to meet with defence counsel before the first interrogation; this indicates that actual contact is regarded as an essential part of the defence, not as an option. The mother’s status also has substantive content: under Article 53(1) and (2) of the CCP, parents may participate in the proceedings and defend the interests of the minor, while Article 54(1) of the CCP gives her the right to accompany her son throughout the proceedings, participate in procedural acts, and receive information about the minor’s rights; she may meet with the detained person with the permission of an officer, prosecutor or judge. The mechanism for replacing appointed counsel is reflected indirectly in the sources: Article 21(2) of the Law on State-Guaranteed Legal Aid provides that the service selects a lawyer from the lists, and, as an authorised representative for a minor, a lawyer who has completed specialised training for work with minors. The outcome of the case for the minor will depend on the specific sentencing rules set out in Article 90 of the Criminal Code: a fine of only 5 to 50 MSL, arrest from 5 to 45 days, imprisonment for no more than 10 years, while Article 82 of the Criminal Code allows the court instead to impose up to three educational measures, including placing the minor under parental care and supervision for upbringing. Article 93 of the Criminal Code also opens a route to exemption from criminal liability for a minor who has committed a minor or less serious offence for the first time, but such a decision may depend on a defence that prepares evidence of compensated damage or admitted guilt and remorse.

Consequences

In practice, the family has several courses of action supported by the cited provisions:

  • the mother, as legal representative, may request information about her son’s rights and participate in the proceedings under Article 54 of the CCP, regardless of the lawyer’s position;
  • where counsel fails to exercise the rights set out in Article 48 of the CCP, a complaint may be submitted to the Bar Association; as the head of the centre also states in the report, this complaint route exists, although its effectiveness is viewed sceptically;
  • the issue of replacing counsel is handled through the service under Article 21 of the Law on State-Guaranteed Legal Aid, but the report states that in practice this requires “substantial” grounds and is rarely successful. For the minor, the principal consequence of the quality of defence is substantive: whether counsel actually cooperates with the client may determine whether the custodial sentencing limits under Article 90 of the Criminal Code apply, whether lighter measures under Article 82 are imposed, or whether exemption from liability under Article 93 is granted. Monitoring point: the further course will depend on whether the family or a non-governmental organisation submits a complaint regarding counsel’s conduct to the Bar Association or a request to the service to review the appointment under Article 21 of the Law on State-Guaranteed Legal Aid; the expected document would be a decision by the Bar Association or the service on counsel’s suitability.
Fact-check: unverified 1
Legal basis (3)
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 48 straipsnis (statute)
48 straipsnis. Gynėjo teisės ir pareigos 1. Gynėjas turi teisę: 1) susipažinti su įtariamojo sulaikymo protokolu ir Europos arešto orderiu; 2) dalyvauti įtariamojo ar…
48 straipsnis. Gynėjo teisės ir pareigos 1. Gynėjas turi teisę: 1) susipažinti su įtariamojo sulaikymo protokolu ir Europos arešto orderiu; 2) dalyvauti įtariamojo ar kaltinamojo apklausose, taip pat be pašalinių susitikti su įtariamuoju ar kaltinamuoju prieš apklausą arba prieš teismo posėdį; 3) nekliudomai bendrauti ir be pašalinių susitikti su įtariamuoju ar kaltinamuoju. Susitikimų su sulaikytu ar suimtu įtariamuoju ar kaltinamuoju skaičius ir trukmė neribojami; 4) dalyvauti veiksmuose, kurie atliekami su įtariamuoju ar kaltinamuoju, taip pat įtariamojo ar kaltinamojo arba jų gynėjo prašymu atliekamuose veiksmuose; 5) ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teisėjo leidimu dalyvauti bet kokiuose kituose įrodymų rinkimo veiksmuose; 6) dalyvaudamas atliekant šios dalies 2, 4, 5 punktuose nurodytus veiksmus užduoti klausimus, prašyti paaiškinimų ir daryti pareiškimus; 7) savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis, kuriuos gynėjas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis: gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų bei asmenų gynybai reikalingus dokumentus ir daiktus, kalbėtis su asmenimis apie jiems žinomas įvykio aplinkybes, apžiūrėti ir fotografuoti įvykio vietą, transporto priemones ar kitaip fiksuoti gynybai reikalingą informaciją; 8) ikiteisminio tyrimo metu susipažinti su proceso veiksmų dokumentais šio Kodekso nustatytais atvejais ir tvarka; 9) pateikti prašymus ir pareikšti nušalinimus; 10) šio Kodekso nustatyta tvarka apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus bei sprendimus ir dalyvauti teismo posėdžiuose nagrinėjant šiuos skundus; 11) susižinoti su Europos arešto orderį išdavusioje ar vykdančioje valstybėje paskirtu gynėju ir gauti bei teikti gynybai reikalingus dokumentus ir daiktus. 2. Gynėjas privalo: 1) panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą; 2) nurodytu laiku atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ir į teismą; negalėdamas atvykti apie neatvykimą ir jo priežastis iš anksto pranešti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui; be svarbios priežasties neatvykusiam gynėjui gali būti skiriama šio Kodekso 163 straipsnyje numatyta bauda; 3) laikytis įstatymų nustatytos proceso veiksmų ir teismo posėdžio tvarkos, vykdyti teisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ir teismo reikalavimus; 4) saugoti profesinę paslaptį; advokatas ir jo padėjėjas neturi teisės paskelbti žinių, kurias sužinojo vykdydami gynėjo pareigas; 5) neatsisakyti ginti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo, kurį jau apsiėmė ginti, išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėja šio Kodekso 61 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės arba kai gynėjo dalyvavimas keliose bylose tampa nesuderinamas; 6) nenaudoti neteisėtų gynybos priemonių.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 163 straipsnis (statute)
[Kryžminė nuoroda (cross-ref) — 48 str. nukreipia į šio akto 163 str.] administravimo įstatyme nustatyta tvarka ir antstoliai Lietuvos Respublikos civilinio proceso…
[Kryžminė nuoroda (cross-ref) — 48 str. nukreipia į šio akto 163 str.] administravimo įstatyme nustatyta tvarka ir antstoliai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka. IV dalis Ikiteisminis tyrimas XIII skyrius Ikiteisminio tyrimo bendrosios nuostatos
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 61 straipsnis (statute)
[Susijusi nuostata (išimtis/sąlyga) — 48 str. sąlyga nukreipia į 61 str. 1 d.] 1. Advokatas arba advokato padėjėjas neturi teisės dalyvauti procese kaip gynėjas arba…
[Susijusi nuostata (išimtis/sąlyga) — 48 str. sąlyga nukreipia į 61 str. 1 d.] 1. Advokatas arba advokato padėjėjas neturi teisės dalyvauti procese kaip gynėjas arba nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo atstovas, jeigu jis toje pačioje byloje teikia arba anksčiau teikė teisinę pagalbą asmeniui, kurio interesai prieštarauja teisinės pagalbos prašančio asmens interesams, arba jeigu anksčiau dalyvavo kaip teisėjas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ekspertas, specialistas, vertėjas ar liudytojas, taip pat jeigu tiriant arba nagrinėjant bylą dalyvauja pareigūnas, su kuriuo tas advokatas arba advokato padėjėjas turi giminystės ryšių.
Original article → Civinity to pay €1.5 million for 51% of Rytas · Verslo žinios
Original — Verslo žinios
Civinity to pay €1.5 million for 51% of Rytas Copy link
Building maintenance, engineering and technology solutions group Civinity will become the largest stakeholder in Vilnius basketball club Rytas after agreeing to pay €1.5 million for a 50.6% stake, with additional investment planned for…
Analysis
Under Article 4(1) of the Law on Public Institutions, only a person who has transferred a contribution to the institution in accordance with the procedure established in the articles of association becomes a stakeholder of a public institution, and the declared amount of EUR 1.5 million is the form in which that contribution is implemented.
Under Article 3(2)(3) of the Law on Public Institutions, it is prohibited to transfer the assets of a public institution to a stakeholder at a price below market value as determined under the Law on the Fundamentals of Property and Business Valuation.

Core issue

“Rytas” operates as a public institution; accordingly, Civinity’s admission as a stakeholder is assessed not by reference to the logic applicable to joint-stock companies, but under the Law of the Republic of Lithuania on Public Institutions, i.e. through the transfer of a contribution and the acquisition of stakeholder rights “on other grounds”. This gives rise to the principal consequence: only a person who has transferred a contribution to the institution in accordance with Article 4(1) of the Law on Public Institutions may become a stakeholder of the club, and the declared amount of EUR 1.5 million is the form in which that contribution is implemented. The more precise legal issue to be addressed by the transaction parties and auditors has two parts: (1) whether the procedure for the transfer of stakeholder rights and the admission of a new stakeholder complied with the articles of association and with the competence of the general meeting of stakeholders laid down in Article 12 of the Law on Public Institutions; (2) whether the stakeholders, in particular Vilnius City Municipality, are under an obligation to apply Article 3(2)(3) of the Law on Public Institutions, which prohibits the transfer of a public institution’s assets to a stakeholder at a price below market value as determined under the Law on the Fundamentals of Property and Business Valuation. Since the EUR 1.5 million is to be paid in instalments, and the financial terms are to be disclosed only after completion of the transaction, the issue of whether the price and asset transfer comply with market value will be the principal tax and municipal oversight risk.

Legal assessment

Under Article 4(4) of the Law on Public Institutions, a stakeholder has the right to transfer stakeholder rights; therefore, existing stakeholders may transfer interests to Civinity, but the procedure for the transfer of those rights must be governed by the articles of association and the law.

  • Under Article 12(1) of the Law on Public Institutions, the general meeting of stakeholders decides matters such as amendments to the articles of association, appointment of the head of the institution, and transfer or lease of fixed assets; the approval of the new stakeholder by the meeting, as mentioned in the notice, means that the decision has already been adopted within the competence of that body.
  • Under Article 1(4)–(5) of the Law on Public Institutions, the provisions of Articles 14–19 apply to those public institutions in which the State or a municipality holds more than 1/2 of the votes, and, where it holds 1/2 or less, only if the general meeting of stakeholders so decides; in Rytas, Vilnius City Municipality will hold 16 out of 81 interests, approximately 19.8%, meaning that these special governance requirements apply only if the meeting adopts a decision to that effect.
  • Under Article 3(1) of the Law on Public Institutions, a public institution exercises civil rights only through its governing bodies and may not exercise them through its stakeholders; this means that the documentation for the contribution payment and transfer of interests must be aligned with the competence of the bodies established in the articles of association.
  • Under Article 3(2)(3) of the Law on Public Institutions, the transfer of assets to a stakeholder below market value is prohibited; if part of the transaction involves the transfer or use of infrastructure assets by Civinity, this provision will be directly assessed.
  • From a tax perspective, if the acquisition price of the interests does not correspond to the true market price, or if the transaction involves associated persons, Article 40(1) of the Law on Corporate Income Tax applies, requiring income and expenses to be recognised at true market value, together with Article 40(2) on the recalculation of terms agreed with associated persons.
  • As regards payment partly in cash, the question whether this constitutes a taxable supply is assessed under Article 5(1) of the Law on VAT, concerning supply for consideration, and Article 15(1), under which the taxable amount is the consideration received or receivable by the seller; where consideration is non-cash, it is valued as the consideration that would have been received in cash.
  • The sources provided do not identify any court decision concerning a comparable transfer of interests in public institutions; therefore, this analysis cannot rely on precedent.

Consequences

Procedurally, completion of the transaction is expected: the first contribution will confer 13 interests, while two subsequent payments will confer 41 votes, or 50.6%; accordingly, the control point will be the moment at which each payment is made, because the scope of the interests depends on those payments.

  • The financial details will be disclosed only after completion of the transaction; only then will it be possible to assess objectively whether the EUR 1.5 million amount corresponds to market value within the meaning of Article 3(2)(3) of the Law on Public Institutions and Article 40 of the Law on Corporate Income Tax. Until then, the risk remains unassessed.
  • As a stakeholder, the municipality will not have majority control; therefore, the special rules in Articles 14–19 of the Law on Public Institutions will apply to it only on its own initiative. However, it retains the non-property rights under Article 4(3), namely the right to apply to court for annulment of meeting resolutions or transactions by governing bodies if they are contrary to the articles of association or the principle of good faith.
  • If Civinity later becomes involved in the operation of the national stadium, that will constitute a separate issue of public procurement and asset-transfer assessment; the group itself states in the announcement that the scope of responsibility has not yet been agreed.
Roots — who shaped this rule and why:
Legal basis (3)
• Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas 68 straipsnis (statute)
68 straipsnis. Mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis 1. Jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar…
68 straipsnis. Mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis 1. Jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. 2. Šio Įstatymo nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu. 3. Jeigu mokesčių mokėtojas pateikia mokesčio deklaraciją arba patikslintą mokesčio deklaraciją likus mažiau kaip 90 dienų iki šio straipsnio 1 dalyje numatyto mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) termino pabaigos, mokesčių administratorius gali patikrinti šioje deklaracijoje deklaruoto mokesčio apskaičiavimo teisingumą ir jį perskaičiuoti neatsižvelgdamas į šio straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu mokesčių administratorius patikrinimą pradeda ne vėliau kaip per 90 dienų nuo šios deklaracijos pateikimo dienos. 4. Apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, bet ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, galima šiais atvejais: 1) kai apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis (išskyrus fizinio asmens mokamo pajamų mokesčio nuo pajamų iš individualios veiklos dalį); 2) kai mokesčių administratorius apskaičiuoja ar perskaičiuoja mokesčių mokėtojo, neatitinkančio minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, mokesčius; 3) kai, remiantis šio Įstatymo 611 straipsniu, mokesčių administratorius mokesčius apskaičiuoja ar perskaičiuoja pagal automatinių informacijos mainų pagrindu gautą informaciją; 4) kai mokestis apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas taikant Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalį, taip pat tikrinant Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 7 dalies ir 461 straipsnio taikymo pagrįstumą. Šiuo atveju apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas galima tik tiek, kiek tai susiję su šiame punkte nurodytąja aplinkybe; 5) kai siekiama įrodyti skolų beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti šias skolas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 891 straipsnį, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnį, Pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnį. Šiuo atveju apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas galima tik tiek, kiek tai susiję su šiame punkte nurodytąja aplinkybe; 6) kai mokestis apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas teismui pripažinus mokesčio mokėtojo bankrotą tyčiniu; 7) kai pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo VIII skyriaus nuostatas daroma ilgalaikio turto, kuris nėra nekilnojamasis turtas, atskaita. Šiuo atveju apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas galima tik tiek, kiek tai susiję su šiame punkte nurodytąja aplinkybe. 5. Mokesčių administratorius apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas gali tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę Baudžiamajame kodekse nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. 6. Apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, bet ne daugiau kaip už einamuosius ir dešimt praėjusių kalendorinių metų, skaičiuojamų šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, galima šiais atvejais: 1) kai pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo VIII skyriaus nuostatas daroma nekilnojamojo turto, pripažinto ilgalaikiu turtu, atskaita. Šiuo atveju apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas galima tik tiek, kiek tai susiję su šiame punkte nurodytąja aplinkybe; 2) kai vykdomos dvigubo apmokestinimo ginčų sprendimo procedūros, numatytos Lietuvos Respublikos sudarytose ir taikomose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse, Lietuvos Respublikos dvigubo apmokestinimo ginčų sprendimo įstatyme, Konvencijoje 90/436/EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną arba Daugiašalėje konvencijoje, taip pat kai mokesčių administratorius apskaičiuoja arba perskaičiuoja mokestį. Šiuo atveju apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas galima tik tiek, kiek tai susiję su šiame punkte nurodytąja aplinkybe.
• Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas 40 straipsnis (statute)
[Kryžminė nuoroda (cross-ref) — 68 str. nukreipia į 40 str.] Sandorių arba ūkinių operacijų vertės koregavimas ir pajamų ar išmokų apibūdinimas iš naujo 1. Vienetai, šio…
[Kryžminė nuoroda (cross-ref) — 68 str. nukreipia į 40 str.] Sandorių arba ūkinių operacijų vertės koregavimas ir pajamų ar išmokų apibūdinimas iš naujo 1. Vienetai, šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną, pajamomis iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos turi pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą, o leidžiamais atskaitymais arba ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais turi pripažinti bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos sąnaudų sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą. 2. Jei asocijuotų asmenų tarpusavio sandoriuose arba ūkinėse operacijose sudaromos arba nustatomos kitokios sąlygos, negu būtų sudaromos ar nustatomos neasocijuotų asmenų tarpusavio sandoriu arba ūkine operacija, tada bet koks pelnas (pajamos), kuris, jei tokių sąlygų nebūtų, būtų priskiriamas vienam iš tų asmenų, bet dėl tokių sąlygų jam nepriskiriamas, gali būti įtraukiamas į to asmens pajamas ir atitinkamai apmokestinamas. Finansų ministras nustato šios dalies įgyvendinimo taisykles. 3. Vienetai, šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais ir tvarka turi iš naujo apibūdinti pajamas ar išmokas. 40 1 straipsnis. Neteko galios nuo 2016-12-24 Straipsnio naikinimas: 40 2 straipsnis. Turto perkėlimo apmokestinimas 1.
• Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas 5 straipsnis (statute)
[Kryžminė nuoroda (cross-ref) — 68 str. nukreipia į 5 str.] XI-387, 2009-07-22, Žin., 2009, Nr. 93-3979 (2009-08-04)
[Kryžminė nuoroda (cross-ref) — 68 str. nukreipia į 5 str.] XI-387, 2009-07-22, Žin., 2009, Nr. 93-3979 (2009-08-04)
Original article → Compensation after 24 hours without power: is it possible? · Žinių radijas
Original — Žinių radijas
Compensation after 24 hours without power: is it possible? Copy link
After a storm devastated Lithuania in August, leaving more than 268,000 ESO customers without electricity, lawmakers are proposing changes to compensation rules for power outages. Currently, compensation is paid if supply is not restored…
Analysis

Correction. The statement that “currently compensation is due if electricity supply is not restored within 72 hours” is incomplete and misleading: the 72-hour threshold applies only to interruptions of transmission caused by natural phenomena or fire under Article 72-1 paragraph 3. The general restoration period under paragraph 1 is 6 hours, and compensation under paragraph 2 is due where that period is breached. A more precise formulation would be: “where transmission is interrupted due to natural phenomena, compensation is due if supply is not restored within 72 hours, or, from 2027, within 48 hours, while in other cases a 6-hour period applies.” The news item also does not specify the amount of compensation or the method of calculation, without which it is impossible to assess what the “automatic” award of compensation would change in practice.

Under Article 17(1)(4) of the Law on Personal Income Tax, compensation in amounts established by laws or other legal acts, as well as compensation whose payment is regulated by laws and Government resolutions, is non-taxable.
Under Article 50(3) of the Law on Electricity, compliance by operators with transmission reliability and service quality requirements is supervised by the Council, and persons failing to comply with those requirements are liable in accordance with the procedure laid down by law.

Core issue

Following the August storm, when more than 268,000 ESO consumers were left without electricity, the question arose whether the existing compensation system protects consumers sufficiently, and a proposal has been made in the Seimas to shorten the period from 72 hours to 24 hours and to award compensation automatically. Legally, this would mean amending the consumer protection provisions of the Law on Electricity of the Republic of Lithuania: their basis is the obligation of operators under Article 50 of the Law on Electricity to ensure the safe, reliable and uninterrupted transmission of electricity up to the ownership boundary of the consumer’s facility. The precise legal question for the legislature is what duration of failure to restore supply should trigger an obligation to compensate, and whether compensation should be paid automatically, without an application by the consumer. A secondary question is whether such compensation would be subject to personal income tax, as this determines the real value of the compensation.

Legal assessment

Under Article 50(1) of the Law on Electricity, the distribution network operator (ESO) must ensure uninterrupted transmission up to the ownership boundary of the consumer’s facility, and interruption of supply is permitted only in accordance with the procedure laid down in the law and its implementing legislation. A mass supply disruption caused by a storm is not in itself inconsistent with that obligation if the operator complied with the prescribed reliability requirements. Under Article 50(3), compliance by network operators with transmission reliability and service quality requirements is supervised and controlled by the Council, and persons failing to comply with those requirements are liable in accordance with the procedure laid down by law. This means that shortening the compensation period does not, in itself, punish ESO, but a shortened threshold would increase the scope for enforcement of liability. The basis for consumer protection is supplemented by Article 49(1), under which the State ensures consumers’ right to the accessibility and sufficiency of electricity and protects their interests in relations with network operators. As to taxation: under Article 17(1)(4) of the Law on Personal Income Tax, compensation in amounts established by laws or other legal acts, as well as compensation whose amounts are not established but whose payment is regulated by laws and Government resolutions, is non-taxable. If compensation for an electricity supply disruption is regulated by law or by Government resolution, it should fall within this exemption for the consumer. The sources provided contain no case law on comparable situations, and therefore no precedent is cited in this analysis.

Consequences

If the Seimas adopted the proposed amendment, the practical consequences for consumers and the operator would be as follows:

  • consumers would become entitled to compensation after a supply disruption lasting 24 hours, and in the case of the 268,000 consumers affected by the August storm, most would fall within the scope of compensation;
  • compensation would be awarded automatically, meaning that the consumer would not need to submit a separate application, thereby shifting the administrative burden to the operator;
  • ESO would face larger volumes of payouts and a stronger incentive to restore supply more quickly;
  • the taxation of compensation would depend on whether the procedure for its payment is regulated by law or by Government resolution within the meaning of Article 17(1)(4) of the Law on Personal Income Tax;
  • under Article 50(3) of the Law on Electricity, the Council would remain the institution assessing whether the operator complied with reliability requirements.
Roots — who shaped this rule and why:
Fact-check: incomplete 1
Legal basis (3)
• Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas 10 straipsnis (statute)
10 straipsnis. Pajamos, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos 1. Apdraustųjų asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnyje, socialinio draudimo įmokos…
10 straipsnis. Pajamos, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos 1. Apdraustųjų asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnyje, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip Vyriausybės patvirtintas minimalusis valandinis atlygis arba Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, perskaičiuota proporcingai dirbtam laikui, arba nuo pajamų, gautų iš sporto veiklos, atlikėjo veiklos, ir (ar) pajamų, gautų pagal autorines sutartis, ar kitokio atlygio, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius, įskaitant (išskyrus pajamas ir atvejus, nustatytus šio įstatymo 11 straipsnyje): 1) apdraustajam asmeniui apskaičiuotą darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius (konkrečius valandinius tarifinius atlygius; mėnesines algas; padidintus, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinius atlygius; darbo užmokestį už išsiruošimo į kelionę ir įsikūrimo naujoje vietovėje laiką; kitas darbo apmokėjimo formas; kitas su darbo santykiais susijusias išmokas), nustatytus Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose, bet kokiu būdu draudėjo apskaičiuojamus apdraustajam už jo atliktą darbą; 2) apdraustajam asmeniui apskaičiuotą darbo užmokestį, kurį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, už dalyvavimą projektinėje veikloje, nustatyti teisės aktuose, reglamentuojančiuose šių išmokų mokėjimą; 3) apdraustajam asmeniui apskaičiuotą darbo užmokestį, nustatytą įstatymuose, reglamentuojančiuose valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimą; 4) priedus ir išeitines išmokas, apskaičiuotus šio įstatymo 4 straipsnio 1–4 dalyse nurodytiems asmenims; 5) apskaičiuotas kompensacijas už kasmetines, tikslines atostogas (išskyrus nėštumo ir gimdymo atostogas, tėvystės atostogas, atostogas vaikui prižiūrėti), apskaičiuotas pinigines kompensacijas už nepanaudotas kasmetines atostogas, už kompensacijas, mokamas pagal Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalį, ar už prastovos laiką; 6) premijas, pašalpas ir kitas išmokas; 7) atlygį, premijas, pašalpas ir kitas išmokas, mokamus kriminalinės veiklos slaptajam dalyviui, su kuriuo sudaryta rašytinė slapto bendradarbiavimo sutartis, kriminalinės žvalgybos subjektų pagrindinių institucijų vadovų nustatyta tvarka; 8) kompensacijas ir kitokias išmokas, gautas iš tarptautinės ar Europos Sąjungos institucijos arba užsienio valstybių institucijos, jeigu nuo jų nebuvo skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos pagal teisės aktus, pagal kuriuos šios išmokos mokamos; 9) mažųjų bendrijų vadovams, kurie pagal Mažųjų bendrijų įstatymą nėra tų mažųjų bendrijų nariai, apskaičiuotas pagal civilinę (paslaugų) sutartį už vadovavimo veiklą gautas pajamas, nuo kurių skaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą; 10) tantjemas; 11) atlygį už veiklą stebėtojų taryboje ar valdyboje, paskolų komitete, mokamą vietoj tantjemų arba kartu su tantjemomis; 12) atlygį už einamas renkamąsias ar skiriamąsias pareigas. 2. Meno kūrėjo statusą turinčių darbingo amžiaus asmenų ir šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis, iš sporto ar atlikėjo veiklos, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo apskaičiuoto 90 procentų atlygio pagal sudarytas sutartis. 10 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant ir mokant valstybinio socialinio draudimo įmokas už laikotarpius nuo 2026 m. liepos 1 d. 3. Šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos taip: 1) individualios įmonės savininko, mažosios bendrijos nario, taip pat tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos tikrojo nario socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės, mažosios bendrijos, tikrosios ūkinės bendrijos ar komanditinės ūkinės bendrijos išsiimama individualios įmonės savininko, mažosios bendrijos nario, tikrosios ūkinės bendrijos ar komanditinės ūkinės bendrijos tikrojo nario asmeniniams poreikiams 90 procentų lėšų suma, kuri deklaruojama Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) kaip su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos; 2) asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžiama Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 90 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo, socialinio draudimo įmokų), apmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, suma. Ūkininkų socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios žemės ūkio veiklos 90 procentų apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo, socialinio draudimo įmokų), apmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, suma, išskyrus atvejį, kai ūkininkų individualios žemės ūkio veiklos apmokestinamosios pajamos (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo, socialinio draudimo įmokų), apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, per mokestinį laikotarpį yra mažesnės negu 12 Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų suma arba tokių pajamų per mokestinį laikotarpį jie neturi, tačiau tuo pačiu mokestiniu laikotarpiu turi individualios žemės ūkio veiklos neapmokestinamųjų pajamų, neapmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5, 23 ir (ar) 43 punktą, – tokiu atveju ūkininkų socialinio draudimo įmokų baze gali būti laikoma 90 procentų jų individualios žemės ūkio veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo, socialinio draudimo įmokų) (jeigu yra) ir neapmokestinamųjų pajamų, neapmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5, 23 ir (ar) 43 punktą, suma, bet ne didesnė kaip 12 Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų suma. Ūkininkų, kurių pajamos mokestiniu laikotarpiu nėra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą ir kurie nedeklaruoja individualios žemės ūkio veiklos pajamų, socialinio draudimo įmokų baze laikoma 12 Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų suma. Šeimynos dalyvių socialinio draudimo įmokų bazę sudaro šeimynos dalyvio išlaikymo pajamos, numatytos Šeimynų įstatyme. 10 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant ir mokant valstybinio socialinio draudimo įmokas už laikotarpius nuo 2026 m. liepos 1 d. 4. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo minimaliosios mėnesinės algos. Asmenų, kurie pagal verslo liudijimą dirba ne visą kalendorinį mėnesį ir nėra pateikę prašymo sumokėti socialinio draudimo įmokas už visą kalendorinį mėnesį, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos verslo liudijimo galiojimo laikotarpiu, pagal veiklos vykdymo kalendorinių dienų skaičių. 5. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, kalendoriniais metais negali būti didesnė negu praėjusių metų 43 VDU suma. 6. Asmenys, kurie vienu metu dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai Lietuvos Respublikoje, o kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar kitoje valstybėje, kurioje taikomi Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai, dirba savarankiškai, kai negalima nustatyti savarankiškai dirbančio asmens veiklos rūšies, yra priskiriami prie asmenų, vykdančių individualią veiklą, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, draudžiamų šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu. Savarankiškos veiklos rūšis gali būti pakeista, jeigu asmuo įrodo, kad jo savarankiška veikla užsienio valstybėje priskirtina kitai savarankiškai dirbančio asmens veiklos rūšiai. 7. Kai apdraustajam apskaičiuotas darbo užmokestis mažesnis negu Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, draudėjas apdraustojo ir draudėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas už tarnautojus ar darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis, apskaičiuoja nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio ir papildomai iš savo lėšų sumoka apdraustojo ir draudėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo sumos, kurią sudaro skirtumas tarp ne mažesnės kaip Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos ir apdraustojo apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus atvejus, kai jie atitinkamą mėnesį: 1) buvo drausti pas kitą draudėją pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 ar 4 dalis arba dėl jų socialinio statuso ypatybių draudžiami pensijų socialiniu draudimu valstybės lėšomis pagal šio įstatymo 6 straipsnį; 2) gavo socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo), socialinio draudimo negalios pensiją, šalpos neįgalumo ar šalpos senatvės pensiją, su socialinio draudimo santykiais susijusią (socialinio draudimo) senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo), negalios pensiją iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės, Europos ekonominės erdvės valstybės, Šveicarijos Konfederacijos arba šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl socialinės apsaugos taikymo; 3) buvo ne vyresni kaip 24 metų (taikoma iki kalendorinio mėnesio, kai asmeniui sukanka 24 metai); 4) turi nustatytą 0–55 procentų dalyvumo (iki 2023 m. gruodžio 31 d. – darbingumo) lygį; 5) gavo motinystės, tėvystės ar vaiko priežiūros išmoką. 8. Pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui ar tarnautojui, nurodytam šio įstatymo 4 straipsnio 1 ar 2 dalyje, kuriam priskaičiuotas darbo užmokestis yra mažesnis kaip Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga dėl to, kad jis nedirbo dėl nedraudžiamojo laikotarpio ar gavo ligos išmoką ar ligos išmoką dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo nustatyto darbo užmokesčio, bet ne mažesnio kaip Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, perskaičiuota proporcingai atitinkamo mėnesio darbo dienų skaičiui (taikoma 5 darbo dienų savaitė), kai asmuo nedirbo dėl nedraudžiamojo laikotarpio ar gavo ligos išmoką ar ligos išmoką dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos. 9. Apdraustųjų asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnyje, socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat draudėjų už kiekvieną jų apdraustąjį asmenį, nurodytą šio įstatymo 4 straipsnyje, mokamos socialinio draudimo įmokos pagal Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės socialinių fondų biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės kaip 60 VDU, o šią sumą viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Apskaičiavus pagal Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės socialinių fondų biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus vienos iš socialinio draudimo rūšies socialinio draudimo įmokas nuo šioje dalyje nurodytos maksimalios sumos, toliau pagal tuos tarifus skaičiuojamos tik kitų socialinio draudimo rūšių socialinio draudimo įmokos, iki bus pasiekta maksimali atitinkamų kalendorinių metų atitinkamos socialinio draudimo rūšies įmokų suma. 10. Apdraustųjų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų socialinio draudimo įmokų bazė, grąžinamos apdraustiesiems asmenims iki kitų metų gegužės 31 dienos į apdraustojo asmens sąskaitą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje, į kurią buvo pervesta paskutinė išmoka, kurios mokėjimas pavestas Fondo valdybai ar jos teritoriniams skyriams (toliau kartu – išmoka, kurios mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams), jeigu nuo nurodytos išmokos pervedimo į apdraustojo asmens sąskaitą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje nepraėjo daugiau kaip 36 mėnesiai. Jeigu nurodytos sąskaitos nėra arba apdraustasis asmuo pageidauja, kad susidariusi socialinio draudimo įmokų permoka būtų pervesta į kitą jo sąskaitą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje, ji pervedama į apdraustojo asmens nurodytą sąskaitą Fondo valdybos direktoriaus nustatyta tvarka. Apie socialinio draudimo įmokų permokos pervedimą apdraustasis asmuo informuojamas Fondo valdybos Elektroninės gyventojų aptarnavimo sistemos priemonėmis ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo socialinio draudimo įmokų permokos pervedimo.
• Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas 4 straipsnis (statute)
[Kryžminė nuoroda (cross-ref) — 10 str. nukreipia į šio akto 4 str.] Papildyta straipsnio dalimi: 2. Lietuvos Respublikos valstybės politikų darbo užmokesčio įstatyme…
[Kryžminė nuoroda (cross-ref) — 10 str. nukreipia į šio akto 4 str.] Papildyta straipsnio dalimi: 2. Lietuvos Respublikos valstybės politikų darbo užmokesčio įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės pareigūnų darbo užmokesčio įstatyme, Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatyme, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatyme, Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatyme ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nurodyti valstybės politikai, teisėjai, valstybės pareigūnai, žvalgybos pareigūnai, valstybės tarnautojai, Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatyme nurodyti asmenys, kuriems darbo užmokestį ir nuo jo socialinio draudimo įmokas moka asmenį delegavusi Lietuvos Respublikos deleguojančioji institucija (toliau – deleguoti asmenys), Europos deleguotieji prokurorai, kurių socialinio draudimo įmokas moka Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, darbo užmokestį gaunantys Lietuvos Respublikos Seimo, Seimo Pirmininko, Respublikos Prezidento ar Ministro Pirmininko skiriami į pareigas asmenys draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu. 3.
• Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 218 straipsnis (statute)
[Kryžminė nuoroda (cross-ref) — 10 str. nukreipia į 218 str.] už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo…
[Kryžminė nuoroda (cross-ref) — 10 str. nukreipia į 218 str.] už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. 5. Šio straipsnio 4 dalyje nustatytas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas turi būti taikomas ir tada, kai to prašo darbdavys, vidutiniškai įdarbinantis iki dešimt darbuotojų, kai darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu. 6. Šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Deeper analysis: the case-law practice map →

Where courts disagree (risk zones), how instances cite one another, and the 100 most-authoritative cases — with explanations.
Open the map →