Projekto lyginamasis variantas
KAIMO PLĖTROS ĮSTATYMO Nr. IX-987 3 straipsnio PAKEITIMO
Papildyti 3 straipsnio 2 dalį 14 punktu:
„14) uždrausti į Lietuvos Respubliką įvežti,
importuoti žemės ūkio produktus ir pašarus, kurių kilmės šalis yra Rusijos Federacija arba Baltarusijos Respublika.“
įgyvendinimas
d. ir galioja iki 2025 m. liepos 1 d. 2. Iki šio įstatymo įsigaliojimo Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtina uždraudžiamų į Lietuvos Respubliką įvežti, importuoti žemės ūkio produktų ir pašarų sąrašus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
paskatinusios priežastys. Įstatymo projekto tikslai ir uždaviniai. Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo Nr. IX-987 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) parengimą paskatino rusijos ir jai padedančios baltarusijos nesiliaujantis karas prieš Ukrainą. Siekiant silpninti rusijos ir baltarusijos ekonomikas žemės ūkio srityse, gerbti ir užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą, teikiamas šis Įstatymo projektas. Atkreiptinas dėmesys, jog kaimyninėje Latvijos Respublikoje toks įstatymas įsigalios 2024 m. kovo 8 d., todėl tikimasi didesnio neigiamo poveikio rusijos ir baltarusijos ekonomikoms, kai tokie patys veiksmai bus taikomi platesniu regiono šalių. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai. Įstatymo projektą inicijavo ir parengė Seimo Kaimo reikalų komiteto ir Ekonomikos komiteto nariai. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami Įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai. Šiuo metu Įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai yra nereguliuojami. 4. Siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Įstatymo projekto 1 straipsniu siūloma papildyti įstatymo 3 straipsnio 2 dalį nauju 14 punktu – uždrausti į Lietuvos Respubliką įvežti, importuoti žemės ūkio produktus ir pašarus, kurių kilmės šalis yra Rusijos Federacija arba Baltarusijos Respublika. Tikimasi, kad bus silpninama grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui keliančių šių valstybių ekonomika ir tuo pačiu stiprinamas Lietuvos nacionalinis saugumas. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Galima priimto įstatymo įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai.
Priimtas įstatymas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Galima priimto įstatymo įgyvendinimo įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Įstatymo pakeitimai teigiamai įtakos verslo sąlygas ir jo plėtrą. 8. Įstatymo projekto atitiktis strateginio lygmens planavimo dokumentams. Įstatymų projektai neprieštarauja nacionaliniams ir Europos Sąjungos teisės aktams. 9. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Siekiant Įstatymo projekte siūlomus pakeitimus inkorporuoti į teisinę sistemą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigojama iki šio Įstatymo projekto įsigaliojimo patvirtinti uždraudžiamų į Lietuvos Respubliką įvežti, importuoti žemės ūkio produktų ir pašarų sąrašus. 10. Įstatymo projekto atitiktis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams, įstatymų projektų sąvokų ir jas įvardijančių terminų įvertinimas Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 11. Įstatymo projekto atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei. Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. 12. Įstatymo įgyvendinimui reikalingi įgyvendinamieji teisės aktai, juos priimti turintys subjektai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, iki šio Įstatymo projekto įsigaliojimo, turės patvirtinti uždraudžiamų į Lietuvos Respubliką įvežti, importuoti žemės ūkio produktų ir pašarų sąrašus. 13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti. Įstatymo projekto nuostatų įgyvendinimas papildomų valstybės biudžeto lėšų nepareikalaus.
gauti specialistų vertinimai ir išvados. Specialistų vertinimų nepateikta. 15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. Reikšminiai Įstatymų projektų žodžiai, kurių reikia jam įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra „sankcijos“,
„importas“, „žemės ūkio produktai“. 16. Kiti, iniciatorių nuomone,
reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra.
2024-03-13 Nr. XIVP-3508 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projekto 1 straipsnyje išdėstyme Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (toliau – ir keičiamas įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 14 punkte siūloma nustatyti draudimą į Lietuvos Respubliką įvežti, importuoti žemės ūkio produktus ir pašarus, kurių kilmės šalis yra Rusijos Federacija arba Baltarusijos Respublika. Pagal teikiamą projektą šis draudimas būtų vienas iš tikslų, kurio siekiama įgyvendinant žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką. Pagal projekto 2 straipsnio 1 dalį šis draudimas galiotų laikinai – nuo 2024 m. balandžio 15 d. iki 2025 m. liepos 1 d. Vertinant šį projektu siūlomą teisinį reguliavimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, kurią projektu siūloma papildyti, yra nustatyti ilgalaikiai tikslai, kurių siekiama, įgyvendinant žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką, pavyzdžiui: sudaryti sąlygas konkurencingiems ir veiksmingiems žemės ūkio, maisto ūkio sektoriams, eksportui plėtoti (1 punktas); užtikrinti, kad į rinką būtų teikiami saugūs, geros kokybės ir plataus asortimento žemės ūkio ir maisto produktai (5 punktas); ir pan.
Šio įstatymo 1 straipsnyje, kuriame apibrėžta įstatymo paskirtis, nurodyta, kad „šis įstatymas nustato žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politikos tikslus, Lietuvos Respublikos valstybės, Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai (toliau – valstybės ir Europos Sąjungos parama) įgyvendinimo principus, valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones, šias priemones ir žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką įgyvendinančias bei žemės ūkio, maisto ūkio oficialiąją statistiką ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registrą tvarkančias valstybės ir savivaldybių institucijas, įstaigas ir kitus juridinius asmenis“. Atsižvelgdami į šias Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo nuostatas manome, kad projektu siūlomas nustatyti laikinas draudimas įvežti, importuoti žemės ūkio produktus ir pašarus, kurių kilmės šalis yra Rusijos Federacija arba Baltarusijos Respublika, negalėtų būti laikomas nei tikslu, siektinu įgyvendinant ilgalaikę žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką, nei paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai įgyvendinimo principu ar valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemone, todėl projektu siūlomas teisinis reguliavimas negalėtų būti Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo reguliavimo dalyku.
Iš projekto aiškinamojo rašto matyti, kad teikiamu projektu siekiama silpninti Rusijos ir Baltarusijos, kariaujančių prieš Ukrainą, ekonomikas žemės ūkio srityse ir užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą. Atsižvelgdami į šiuos projekto aiškinamajame rašte nurodytus tikslus, taip pat įvertinę aptariamos projekto nuostatos turinį ir jos laikiną pobūdį manome, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas galėtų būti nustatytas kitame – Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatyme, kuris pagal šio įstatymo 1 straipsnį yra skirtas, be kita ko, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ribojamosios priemonės pagal Tarptautinių sankcijų įstatymo 6¹ straipsnio 2 dalį nustatomos, keičiamos ir atšaukiamos įstatymu, kurį Seimui pateikia Vyriausybė pagal atitinkamos valdymo srities ministro teikimą, suderintą su šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta komisija, t. y. Tarptautinių sankcijų koordinavimo komisija. 2. Vertinant projekto 1 straipsnyje išdėstytos keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 14 punkto nuostatos turinį, atkreiptinas dėmesys į šiuos aspektus. 2.1.
aptariamoje projekto nuostatoje vartojamos „įvežimo“ ir „importo“ sąvokos nėra apibrėžtos nei teikiamame projekte, nei galiojančiame Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme, tačiau atsižvelgiant į tai, kad projekte yra vartojamos skirtingos sąvokos, galima daryti prielaidą, kad jos reiškia skirtingus dalykus: „įvežimas“ turėtų būti suprantamas kaip žemės ūkio produktų ir pašarų, kurių kilmės šalis yra Rusijos Federacija arba Baltarusijos Respublika, įvežimas į Lietuvos Respubliką iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių, o „importas“ – žemės ūkio produktų ir pašarų, kurių kilmės šalis yra Rusijos Federacija arba Baltarusijos Respublika, įvežimas iš trečiųjų valstybių. Kiek tai susiję su
„įvežimu“ iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių, pažymėtina, kad Sutarties
dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 34 ir 35 straipsniuose nustatyta, jog tarp valstybių narių uždraudžiami kiekybiniai importo ir (ar) eksporto apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės. Pažymėtina, kad projektu siūlomas draudimas į Lietuvos Respublikos rinką įvežti žemės ūkio produktus ir pašarus, kurių kilmės šalis yra Rusijos Federacija arba Baltarusijos Respublika, gali būti laikomas ribojančiu prekių judėjimą tarp Europos Sąjungos valstybių narių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekybiniams importo ir (ar) eksporto apribojimams lygiaverčio poveikio priemonės gali būti pateisinamos SESV 36 straipsnyje nustatytais pagrindais, pavyzdžiui, jeigu tokiais apribojimais siekiama visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių sveikatos bei gyvybės apsaugos. Tačiau tokie draudimai arba apribojimai neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu. Be to, šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad projektu siūlomas įtvirtinti draudimas į Lietuvos Respublikos rinką įvežti tam tikras prekes galėtų būti laikomas „techniniu reglamentu“ pagal 2015 m. rugsėjo 9 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (kodifikuota redakcija), 1 straipsnio 1 dalies f punktą, apie kurį nacionalinės valdžios institucijos turėtų informuoti Europos Komisiją prieš jį taikant nacionalinėje teisėje. Pažymėtina, kad notifikavimas vykdomas pagal Direktyvoje (ES) 2015/1535 ir ją įgyvendinančiame Vyriausybės 2016 m. rugsėjo
d. nutarimo Nr. 617 „Dėl Keitimosi informacija apie standartus, techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ nustatytas taisykles, o projekto priėmimas turėtų būti atidėtas trims mėnesiams, kad Europos Komisija ir kitos valstybės narės galėtų tinkamai susipažinti su siūlomu reglamentavimu ir, esant poreikiui, pateikti nuomonę. Svarbu pažymėti, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad techninis reglamentas negali būti taikomas, kol apie jį nepranešta arba, nors apie jį pranešta, tačiau jis buvo patvirtintas ir įvykdytas prieš pasibaigiant nustatytam trijų mėnesių atidėjimo laikotarpiui (1996 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje CIA-Security International, C-194/94; 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimas byloje Unilever, C-443/98,
reglamentų nenotifikavimas laikytinas Europos Sąjungos teisės pažeidimu, todėl pagal SESV 258 straipsnį Europos Komisija prieš Lietuvos Respubliką galėtų pradėti pažeidimo procedūrą.
Kiek tai susiję su „importu“ iš trečiųjų šalių, pažymėtina, jog SESV 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai sutartys konkrečioje srityje suteikia Europos Sąjungai išimtinę kompetenciją, tik Europos Sąjunga gali priimti teisiškai privalomus aktus, o valstybės narės pačios tai daryti gali tik Europos Sąjungai įgaliojus arba jei to reikia Europos Sąjungos aktams įgyvendinti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį Europos Sąjunga, be kitų šiame straipsnyje nurodytų sričių, turi išimtinę kompetenciją bendros prekybos politikos srityje. 2.2. Pažymėtina, kad aptariamoje projekto nuostatoje vartojama sąvoka „žemės ūkio produktai“ yra labai plati – Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje žemės ūkio produktai apibrėžti kaip „augalininkystės, gyvulininkystės, paukštininkystės, žvėrininkystės, bitininkystės, žuvininkystės produktai, užaugintos miško uogos, vaistažolės, grybai ir iš jų gauti pirminio perdirbimo produktai, skirti vartoti arba tolesnei maisto produktų ar ne maisto produktų gamybai“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš projekto 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuria siūloma pavesti Vyriausybei patvirtinti „uždraudžiamų į Lietuvos Respubliką įvežti, importuoti žemės ūkio produktų ir pašarų sąrašus“, nėra aišku, ar žemės ūkio produktų sąrašas turėtų apimti visus, ar tik tam tikrus žemės ūkio produktus, o jeigu tik tam tikrus – neaišku, kokiais kriterijais remiantis šis sąrašas turėtų būti tvirtinamas. Svarstytina, ar tvirtindama projekte nurodytus sąrašus Vyriausybė neturėtų vadovautis 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2658 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei Bendrojo muitų tarifo.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Vyriausybės tvirtinami draudžiamų įvežti į Lietuvos Respubliką žemės ūkio produktų ir pašarų sąrašai turėtų būti nurodomi ne tik projekto baigiamosiose nuostatose, bet pirmiausia pačiame projekto 1 straipsnyje išdėstytame keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 14 punkte. 3. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokia atsakomybė būtų taikoma asmenims, pažeidusiems projekto 1 straipsnyje išdėstytame keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 14 punkte nustatytą draudimą. 4. Projekto 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teikiamas įstatymas įsigaliotų 2024 m. balandžio 15 d. ir galiotų iki 2025 m. liepos 1 d. Pažymėtina, kad Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymas, skirtingai nei, pavyzdžiui, Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas, nėra laikino pobūdžio teisės aktas. Siekiant nustatyti, kad įstatymo nuostata galiotų iki tam tikros datos, projektą reikėtų papildyti nauju 2 straipsniu, kuriuo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 14 punktas būtų pripažįstamas netekusiu galios, o baigiamosiose projekto nuostatose turėtų būti nustatytos atitinkamos projekto 1 ir 2 straipsnių įsigaliojimo datos. 5. Atsižvelgiant į Ekonomikos ir inovacijų ministerijos įgaliojimus vidaus rinkos srityje, nustatytus Ekonomikos ir inovacijų ministerijos nuostatuose, patvirtintuose Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 921, Užsienio reikalų ministerijos įgaliojimus užsienio prekybos srityje, nustatytus Užsienio reikalų ministerijos nuostatuose, patvirtintuose Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1155, ir Žemės ūkio ministerijos įgaliojimus žemės ir maisto ūkio srityje, nustatytus Žemės ūkio ministerijos nuostatuose, patvirtintuose Vyriausybės 1998 m. rugsėjo
dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės išvada. Departamento direktorius Dainius Zebleckis I.
Gaisrytė, tel. +370 5 209 6376, e. p. [email protected] L. Schulte-Ebbert, tel. +370 5 209 6055, el. p. [email protected] V. Staugaitytė, tel. +370 5 209 6898, el. p. [email protected]